Policininkas negali būti šiurkštus ir pasipūtęs
Policininkas negali būti šiurkštus ir pasipūtęs
Kaip ir žadėjome, pradedame rašinių ciklą apie tai, kaip turi elgtis su vairuotojais kelių policijos pareigūnai. Kas be ko, labai gerai, kad kelių policininkų „žiaurios“ akcijos yra nukreiptos prieš automobilių vagis. Tai – sveikintinas dalykas, ir visuomenė tokiems policijos veiksmams pritaria, remia juos ir palaiko. Ką bekalbėtum, didžioji dalis visuomenės yra suinteresuota, kad keliuose būtų saugu, o žmogus būtų garantuotas savo nuosavybės neliečiamumu. Bet viso to dar nepakanka. Visuomenei būtina žinoti, kaip policininkai tą saugumą keliuose turi užtikrinti ir koks turi būti jų elgesys su vairuotoju. Šįkart, nesileisdami į didelius teorinius apmąstymus ir išvedžiojimus, pasiremsime Kelių policijos patrulinės tarnybos nuostatais, patvirtintais 1993 12 31 VRM įsakymu Nr. 996.
Pareigūno ir kelių eismo dalyvių savitarpio santykiai turi būti pagrįsti griežtu teisėtumo laikymusi, tiksliu savo pareigų vykdymu, tvirtumu, ryžtingumu ir principingumu. Pareigūnas turi būti dėmesingas, geranoriškas, gerbti piliečius.
Kelių policininkas privalo griežtai laikytis įstatymų, kitų norminių aktų (neišskiriant ir mūsų aptariamą Kelių policijos patrulinės tarnybos nuostatų).
Kreipiantis į piliečius, neleistinas išdidus tonas, šiurkštumas, pasipūtėliškumas, žmogaus orumą įžeidžiančios pastabos ir replikos, neteisingi priekaištai ir pamokymai, neapgalvoti gestai ir veiksmai, rodantys nepagarbą pašnekovui.
Ką čia ir bepridėsi!
Pastabos tėvams neturi būti daromos prie vaikų. Paaiškinimai ir pamokymai vaikams, kaip reikia elgtis gatvėje, turi būti geranoriški, įtikinami ir aiškūs.
Ir čia viskas aiškių aiškiausia!
Pareigūnas, kreipdamasis į eismo dalyvius, turi pakelti ranką prie kepurės, pasisveikinti, aiškiai ir suprantamai prisistatyti: pasakyti savo teritorinio policijos komisariato pavadinimą ir tarnybą bei pareigybinį laipsnį. Tikrindamas dokumentus, turi oficialiai, trumpai, aiškiai ir mandagiai pranešti tikrinimo priežastį (atskirais atvejais nuo šios tvarkos gali būti nukrypstama, pvz.: sulaikant besislapstantį nusikaltėlį, neblaivų pilietį ir pan.)
Taigi, policininkas turi pasisveikinti ne su savimi ir prisistatyi ne pats sau, o vairuotojui. Vairuotojui būtinai turi būti pranešta sustabdymo priežastis. Apie pačias priežastis mes kalbėsime vėliau. Tokia tvarka gali būti pažeidžiama tik tuomet, kai sulaikomas besislapstantis nusikaltėlis, girtas asmuo ir t.t.
Transporto priemonei sustojus, pareigūnas turi tuojau prieiti prie vairuotojo. Su vairuotoju pareigūnas gali aiškintis sėdint transporto priemonėje, išskyrus atvejus:
kai reikia pašalinti transporto priemonės techninį gedimą arba krovinių vežimo taisyklių pažeidimą;
kai yra pagrindo manyti, kad vairuorojas yra neblaivus;
kai vairuotojas ar keleivis įtariami padarę autoavariją arba susiję su ja, pavogę transporto priemonę arba padarę visuomenei pavojingą veiklą;
kai pareigūno stovėjimas greta stovinčios transporto priemonės sudaro kliūtį eismui arba grėsmę jo paties saugumui. Šiuo atveju pareigūnas ir sustabdytos transporto priemonės vairuotojas turi tęsti pokalbį saugioje vietoje.
Taigi matome, kad sustabdęs automobilį policininkas iškart turi prieiti prie vairuotojo, o ne stabdyti toliau kitus automobilius arba kalbėtis su kolega policininku.
Aldas Vabuolas