Paveldėjimo teisių įforminimo tvarka Lietuvoje
Paveldėjimo procese Lietuvoje notaro vaidmuo yra pagrindinis. Kitos institucijos (teismai, antstoliai) atlieka tam tikras funkcijas, susijusias su paveldėjimu, tačiau jos yra epizodinės. Notaro funkcijos paveldėjimo procese prasideda nuo pareiškimo dėl palikimo priėmimo tvirtinimo ir baigiasi paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, o kartais – paveldimo turto pasidalijimo sutarties tvirtinimu ar papildomo paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu.
Savo pranešime pirmiausia aptarsiu paveldėjimo bylų su tarptautiniu elementu tvarkymą Lietuvoje, o paskui apžvelgsiu pagrindines Lietuvos paveldėjimo teisės nuostatas, kadangi jos aktualios tais atvejais, kai Rusijos gyventojai paveldi turtą, esantį Lietuvoje ar po Lietuvoje gyvenusio asmens mirties.
Paveldėjimo bylos su tarptautiniu elementu
Nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. mirusių asmenų turto paveldėjimui Lietuvoje taikomas ne tik Civilinis kodeksas, bet ir Europos Sąjungos teisės aktas – sutrumpintai vadinamas Paveldėjimo reglamentu. Jame nustatyta bendroji taisyklė – viso turto paveldėjimui taikoma palikėjo įprastinės gyvenamosios vietos mirties dieną teisė ir paveldėjimo bylą tvarko tos valstybės, kurioje buvo palikėjo įprastinė gyvenamoji vieta mirties dieną, institucijos.
Tačiau paveldėjimo bylose, kurios yra susiję su Rusija, šis reglamentas nėra aktualus. Pačiame reglamente nustatyta, kad šis reglamentas nedaro poveikio tarptautinių konvencijų, kurių šalys šio reglamento priėmimo metu yra viena ar kelios valstybės narės ir kurios yra susijusios su šiuo reglamentu reglamentuojamais klausimais, taikymui. Reglamentas turi viršenybę tik išimtinai Europos Sąjungos valstybių nariių sudarytų konvencijų atžvilgiu. Taigi, jeigu paveldėjimas būtų susijęs su Estija ir Lietuva, notaras taikytų reglamento nuostatas ir netaikytų Estijos, Latvijos ir Lietuvos sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos nuostatų. Tačiau, kaip jau minėjau, kai paveldėjimas susijęs su Rusija (pavyzdžiui, palikėjas turėjo turto ir Rusijoje, ir Lietuvoje, Paveldėjimo reglamentas nebūtų taikomas. Būtų taikoma 1992 m. sudaryta Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.
Taigi, pagal sudarytą sutartį kilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja įstatymai šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskutinę nuolatinę gyvenamąją vietą, o nekilnojamojo turto paveldėjimo teisę reguliuoja šalies, kurios teritorijoje yra turtas, įstatymai. Institucijos, kurios kompetentingos nagrinėti paveldėjimo bylas, nustatomos analogiškai – kilnojamojo turto paveldėjimo bylas nagrinėja šalies, kurios teritorijoje palikėjas turėjo paskuktinę nuolatinę gyvenamąją vietą, institucijos, o nekilnojamojo turto - šalies, kurios teritorijoje yra turtas, institucijos. Taip pat numatyta viena išimtis – kai visas kilnojamasis paveldėtinas turtas yra teritorijoje šalies, kurioje palikėjas neturėjo paskutinės nuolatinės gyvenamosios vietos, pagal įpėdinio pareiškimą, jeigu su tuo sutinka visi įpėdiniai, paveldėjimo bylą nagrinėja šios šalies institucijos. O dabar apie Lietuvos paveldėjimo teisės nuostatas.
Pareiškimas dėl palikimo priėmimo (atsisakymo)
Norėdamas įgyti palikimą, įpėdinis turi atlikti aktyvius veiksmus – paduoti pareiškimą notarui arba pradėti paveldimą turtą faktiškai valdyti. Vadovaujantis Civiliniu kodeksu, įpėdinis pareiškimą dėl palikimo priėmimo turi pateikti palikimo atsiradimo vietos notarui. Paveldėjimo bylų tvarkymas yra vienintelis notarinis veiksmas, kuriam atlikti notarams yra nustatytos teritorijos. Tačiau Lietuvoje yra galimybė pagal įpėdinio prašymą pavesti paveldėjimo bylą vesti kitam – ne palikimo atsiradimo vietos notarui. Tai daroma Notarų rūmų prezidento arba viceprezidento sprendimu.
Palikimo priėmimas yra vienašalis sandoris. Pareiškime dėl palikimo priėmimo įpėdinis išreiškia valią įgyti palikimą. Palikimo negalima priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis. Atsižvelgiant į tai, įpėdinis negali pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodyti, kad jis priima tik tam tikrus palikėjo daiktus ar priima tik daiktus, tačiau nepriima skolų. Palikimas yra priimamas kaip vieninga visuma (universalusis teisių perėmimas). Palikėjo teisės ir pareigos pereina palikimą priėmusiam įpėdiniui, nesvarbu, jis žinojo ar nežinojo esant atitinkamas palikėjo teises ar pareigas.
Pareiškimas dėl palikimo priėmimo yra neatšaukiamas sandoris. Įpėdinis, padavęs pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui, nebegali jo atšaukti ar atsisakyti palikimo. Pareiškimas dėl palikimo priėmimo gali būti teismo pripažintas negaliojančiu bendrais sandorių negaliojimo pagrindais.
Paprastai pareiškimą dėl palikimo priėmimo tvirtina palikimo atsiradimo vietos notaras. Tačiau kitas notaras taip pat gali patvirtinti įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo ir persiųsti jį palikimo atsiradimo vietos notarui. Pareiškimo persiuntimas reikalingas, kadangi pagal Civilinį kodeksą pareiškimas dėl palikimo priėmimo turi būti paduotas palikimo atsiradimo vietos notarui.
Palikimas gali būti priimamas (taip pat ir jo atsisakoma) per įgaliotą asmenį. Įgaliojimas, skirtas palikimui priimti (ar atsisakyti), turi būti pakankamai apibrėžtas – įgaliotojas visų pirma turėtų nurodyti, kad jis paveda įgaliotiniui palikimą jo vardu priimti ar jo atsisakyti, o tada gali būti pavedama tvarkyti paveldėjimo bylą ir (ar) atlikti kitus veiksmus.
Notaras, patvirtinęs pareiškimą dėl palikimo priėmimo, praneša apie tai Testamentų registrui ir nurodo duomenis apie palikėją ir palikimą priėmusius įpėdinius.
Pareiškimo dėl palikimo priėmimo pateikimo terminas. Palikimo priėmimo terminas Lietuvoje – trys mėnesiai nuo palikimo atsiradimo dienos. Visi įpėdiniai, pretenduojantys į palikimą, nepriklausomai nuo paveldėjimo pagrindo (pagal įstatymą ar pagal testamentą), įpėdinių eilės ir kitų aplinkybių, pareiškimą apie palikimo priėmimą palikimo atsiradimo vietos notarui turi pateikti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties dienos. Išimtys iš šios taisyklės yra:
- įpėdinio gimimas po palikimo atsiradimo. Įpėdinis, gimęs po palikimo atsiradimo, palikimą priima per tris mėnesius nuo gimimo dienos;
- įpėdinio teisės priimti palikimą vėlesnis atsiradimas. Jeigu įpėdiniui teisė priimti palikimą atsiranda ne nuo palikimo atsiradimo dienos, tai terminas palikimui priimti jam skaičiuojamas nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos. Pavyzdžiui, jeigu įpėdiniui teisė priimti palikimą pereina Civilinio kodekso 5.58 straipsnyje nurodytu pagrindu (teisės priimti palikimą perėjimas), tai toks įpėdinis gali priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės jam atsiradimo dienos.
Terminas palikimui priimti negali būti sumuojamas (t. y. neturi būti skaičiuojama po 3 mėnesius palikimui priimti kiekvienai įpėdinių eilei). Pavyzdžiui, ketvirtos eilės įpėdinis palikimą taip pat turi priimti per 3 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos, o ne praėjus 9 mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.
Jeigu įpėdinis terminą palikimui priimti yra praleidęs, jis turi kreiptis į teismą dėl termino palikimui priimti pratęsimo. Teismas terminą gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Galima palikimą priimti ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti palikimą priėmę įpėdiniai. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju privalo būti bent vienas įpėdinis, kuris yra palikimą priėmęs. Priešingu atveju nėra subjekto, kuris galėtų duoti sutikimą, ir turi būti kreipiamasi į teismą.
Įpėdinio notarui pateikiami dokumentai. Įpėdinis, kreipdamasis į notarą dėl palikimo priėmimo, pateikia asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Įpėdiniai, paveldintys pagal įstatymą, turi pateikti giminystę įrodančius dokumentus. Paprastai pateikiami gimimo liudijimai, santuokos liudijimai ir pan. Užvesdamas paveldėjimo bylą, notaras tikrina Gyventojų registro informaciją. Jis visų pirma įsitikina, kad asmens mirties faktas yra į registruotas registre. Notaras taip pat gali patikrinti į jį besikreipiančių asmenų giminystės ryšį su palikėju. Notaras, pradėdamas paveldėjimo bylą, visais atvejais tikrina ir Testamentų registro duomenis – ar mirusysis nebuvo sudaręs testamento. Testamentų registre nuo 2001 m. liepos 1 d. registruojami visi oficialieji testamentai bei notarams ar konsuliniams pareigūnams perduoti saugoti asmeniniai testamentai.
Siekiant užtikrinti labiau pažeidžiamų asmenų teises, Civilinis kodeksas nustato sąlygą, kad jie palikimą gali priimti tik turėdami išankstinį teismo leidimą. Be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės savo nepilnamečių vaikų vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą. Teismo leidimas taip pat reikalingas palikimui priimti neveiksnių šioje srityje asmenų vardu ar palikimą priimant ribotai veiksniam šioje srityje asmeniui su rūpintojo sutikimu.
Teismo dalyvavimo gali prireikti ir įpėdiniui kreipiantis į notarą dėl privalomosios palikimo dalies paveldėjimo. Civilinio kodekso 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta daugiau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nepilnametis teisę į išlaikymą iki 18 metų turi visada, todėl ir visais atvejais jam turi būti išduodamas privalomosios palikimo dalies paveldėjimo teisės liudijimas. Jeigu į notarą kreipiasi kitas Civilinio kodekso 5.20 straipsnio 1 dalyje nurodytas asmuo dėl privalomosios dalies paveldėjimo ir palikimą priėmęs testamentinis įpėdinis neginčija, kad šiam asmeniui palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, notaras išduoda paveldėjimo teisės liudijimą į privalomąją dalį. Tačiau jeigu tarp įpėdinių kyla ginčas, įpėdinis, pageidaujantis paveldėti privalomąją dalį, turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, kad jam palikėjo mirties dieną buvo reikalingas išlaikymas, nustatymo.
Palikimo priėmimas faktiniu valdymu. Be pareiškimo dėl palikimo priėmimo pateikimo palikimo atsiradimo vietos notarui, galimas ir kitas palikimo priėmimo būdas – palikimo priėmimas pradėjus paveldimą turtą faktiškai valdyti. Pagal Lietuvos Civilinį kodeksą įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, jeigu jis pradėjo valdyti turtą, juo rūpintis kaip savo turtu (valdo, naudoja ir juo disponuoja, prižiūri, moka mokesčius, kreipėsi į teismą išreikšdamas valią priimti palikimą ir paskirti palikimo administratorių ir pan.). Įpėdinis priima šiuo būdu palikimą paprastai nesikreipdamas į jokias institucijas (pareigūnus), o savo veiksmais. Civiliniame kodekse neaptariamas klausimas, kokia institucija (pareigūnas) gali pripažinti, kad įpėdinis palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti. Nekyla abejonių, kad tais atvejais, kai tarp įpėdinių yra nesutarimų, ar vienas iš jų priėmė palikimą pradėdamas jį faktiškai valdyti, arba įpėdinis neturi ir negali gauti dokumentų, kurie patvirtintų, kad jis atliko veiksmus, rodančius palikimo priėmimą, šį klausimą turi spręsti teismas. Tačiau kaip turėtų elgtis notaras, jeigu kiti įpėdiniai neginčija palikimo priėmimo turto faktiniu valdymu fakto ir įpėdinis pateikia dokumentus, kurie patvirtina palikimo priėmimą turto faktiniu valdymu – mokesčių už paveldimą turtą ar už paveldimo turto remontą mokėjimą patvirtinančius dokumentus ar kitus. Tokiais atvejais įpėdinis neprivalo kreiptis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo, o notaras pats gali nustatyti, kad įpėdinis palikimą priėmė pradėdamas jį faktiškai valdyti, ir priimti jo prašymą išduoti paveldėjimo teisės liudijimą.
Įpėdinis, kuris priėmė palikimą pradėdamas paveldimą turtą faktiškai valdyti, už palikėjo skolas atsako visu savo turtu, t. y. jo atsakomybė yra neribota.
Palikimo priėmimas pagal apyrašą. Siekdamas apriboti savo atsakomybę už palikėjo skolas paveldėtu turtu, įpėdinis gali priimti palikimą pagal paveldimo turto apyrašą. Pareiškime dėl palikimo priėmimo, pateikiamame notarui, įpėdinis turi nurodyti, kad jis palikimą priima pagal apyrašą, o notaras nedelsdamas išduoda įpėdiniui vykdomąjį pavedimą dėl turto apyrašo sudarymo. Įpėdinis apsispręsti dėl atsakomybės ribojimo ar neribojimo turi rašydamas pareiškimą dėl palikimo priėmimo. Vėliau pakeisti savo valios jis nebegali. Jeigu bent vienas įpėdinis priėmė palikimą pagal turto apyrašą, tai ir visi kiti įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal turto apyrašą, t. y. ir kitų įpėdinių, kurie priėmė palikimą pradėdami paveldimą turtą faktiškai valdyti ar paduodami pareiškimą notarui ir neprašydami sudaryti paveldimo turto apyrašo, atsakomybė tampa ribota.
Paveldimo turto apyrašo sudarymo funkcija Lietuvoje pavesta antstoliams. Apyraše nurodomas visas daiktų, sudarančių palikimą, sąrašas, nurodant jų vertę ir aplinkybes, reikalingas jų vertei nustatyti, bei visos žinomos skolinės palikėjo teisės ir pareigos, nurodant palikėjo kreditorius ir skolininkus. Antstolio sudarytas ir antstolio bei įpėdinio pasirašytas paveldimo turto apyrašas yra pagrindas notarui, patikrinus apyraše nurodytų daiktų priklausymą palikėjui nuosavybės teise, išduoti įpėdiniui paveldėjimo teisės liudijimą. Atkreiptinas dėmesys, kad nors paveldimo turto apyrašą sudaro antstolis, pagrindinis vaidmuo tenka įpėdiniui. Būtent įpėdinis privalo pateikti visus duomenis, reikalingus palikėjo turto apyrašui sudaryti. Be to, įpėdinis, dalyvavęs sudarant apyrašą, privalo pasirašyti paliudijimą, tolygų priesaikai, kad apyraše nurodytas visas įpėdiniui žinomas palikėjo turtas, visi palikėjo skoliniai reikalavimai ir skolinės pareigos.
Palikimo atsisakymas. Įpėdinis, turintis teisę paveldėti, tačiau to daryti nepageidaujantis, gali paduoti notarui pareiškimą dėl palikimo atsisakymo. Palikimo atsisakymas – vienašalis sandoris. Įpėdinis išreiškia savo valią dėl atsisakymo priimti palikimą. Įpėdinis negali atsisakyti palikimo su sąlygomis, išlygomis ar dalies palikimo. Palikimo atsisakymas – neatšaukiamas sandoris. Jeigu pareiškimas apie palikimo atsisakymą pateiktas notarui, jo negalima atsiimti, jį galima tik nuginčyti bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais teisme.
Testamentų registro veiklos pradžioje palikimo atsisakymo faktai nebuvo registruojami Testamentų registre. Notarų rūmai kreipėsi į Teisingumo ministeriją ir atkreipė dėmesį, kad notarams ir kitiems asmenims svarbi informacija ne tik apie palikimą priėmusius įpėdinius, bet ir apie palikimo atsisakiusius įpėdinius. Ši informacija ypatingai svarbi tais atvejais, kai vienas iš įpėdinių atsisako palikimo, o paveldėjimo byla dar nėra užvesta. Atsižvelgus į Notarų rūmų nuomonę, nuo 2015 m. rugpjūčio 17 d. Testamentų registre pradėti registruoti ir palikimo atsisakymo faktai.
Paveldėjimo teisių perleidimo sutarties tvirtinimas. Civiliniame kodekse, galiojusiame iki 2001 m. liepos 1 d., buvo numatyta, kad įpėdinis gali atsisakyti palikimo kito asmens naudai. 2001 m. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse tokios galimybės nebėra, tačiau jame reglamentuota paveldėjimo teisių pirkimo-pardavimo sutartis. Taip pat sudaromos ir neatlygintino paveldėjimo teisių perleidimo sutartys, t. y. dovanojimo sutartys.
Paveldėjimo teises perleidžiantis asmuo privalo garantuoti savo kaip įpėdinio statusą. Notarui, tvirtinančiam paveldėjimo teisių perleidimo sutartį, svarbu įsitikinti ir užtikrinti, kad šias teises perleistų įpėdinis. Palikimą sudarantis turtas neprivalo būti detalizuotas paveldėjimo teisių perleidimo sutartyje. Įpėdinis neprivalo perleisti visų savo paveldėjimo teisių. Jis gali perleisti idealiąją dalį paveldėjimo teisių, bet negali perleisti paveldėjimo teisių į konkrečius daiktus. Jeigu įpėdinis paveldi ir pagal įstatymą, ir pagal testamentą, jis negali perleisti paveldėjimo teisių tik pagal vieną iš pagrindų.
Paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas
Paprastai notaro tvarkoma paveldėjimo byla užbaigiama paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu. Nuosavybės teisė į paveldėtą turtą įgyjama palikimo priėmimu ir priklauso įpėdiniui nuo palikimo atsiradimo momento nepriklausomai nuo to, ar įpėdinis yra gavęs paveldėjimo teisės liudijimą. Tam, kad teises į paveldėtą turtą galėtų įgyvendinti visa apimtimi (įregistruoti teises į privalomai registruotiną turtą, sudaryti jo perleidimo sandorius ir pan.), įpėdinis gali prašyti notaro išduoti dokumentą, kuris patvirtina jo teisių į palikimą įgijimą – paveldėjimo teisės liudijimą.
Notaras paveldėjimo teisės liudijimą išduoda tik palikimą įstatymų nustatyta tvarka ir terminais priėmusiems įpėdiniams. Kad būtų išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, notarui pateikiami dokumentai, patvirtinantys mirusiojo nuosavybės teisę į palikimą sudarantį turtą. Jeigu bent vienas iš palikėjo įpėdinių yra priėmęs palikimą pagal apyrašą, tai visi įpėdiniai laikomi priėmusiais palikimą pagal apyrašą. Tokiu atveju jiems išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas pagal apyrašą.
Civiliniame kodekse nurodyta, kad paveldėjimo teisės liudijimas išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos. Jis gali būti išduotas anksčiau, jei notaras turi duomenų, kad be įpėdinių, prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, kitų įpėdinių nėra. Atsižvelgiant į šias Civilinio kodekso nuostatas, paprastai paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas ne anksčiau negu po trijų mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos. Terminas, iki kada įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, nėra nustatytas. Vadinasi, palikimą laiku ir tinkamai priėmęs įpėdinis gali prašyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą bet kuriuo metu, suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos (nors ir praėjus trejiems, dešimčiai ar daugiau metų).
Siekiant užtikrinti, kad Nekilnojamojo turto registre būtų teisinga informacija apie turto savininkus, 2015 m. lapkričio mėn. įsigaliojo Nekilnojamojo turto registro įstatymo pakeitimai, nustatantys, kad tais atvejais, kai nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pereina įgijėjui nuo notarine tvarka tvirtinamo sandorio ar dokumento, jo nuosavybės teisė registruojama per notarą. Tai aktualu ir paveldėjimo teisės liudjimo išdavimo atveju. Jeigu palikėjas turėjo nuosavybės teise nekilnojamąjį daiktą, notaras, išdavęs paveldėjimo teisės liudijimą, elektroniniu būdu ne vėliau kaip per vieną darbo dieną perduoda asmens prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui.
Paveldėjimo teisės liudijimų formas nustato teisingumo ministras. Kadangi Lietuvoje galimi du paveldėjimo pagrindai – testamentas arba įstatymas, tai gali būti išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas pagal testamentą arba pagal įstatymą.
Testamentinis paveldėjimas turi prioritetą prieš paveldėjimą pagal įstatymą. Nuo 2001 m. liepos 1 d. visi notarų ir konsulinių pareigūnų patvirtinti testamentai registruojami Testamentų registre. Notaras, priėmęs įpėdinio pareiškimą dėl palikimo priėmimo, patikrina Testamentų registre, ar palikėjas nebuvo sudaręs testamento.
Jeigu įpėdinis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatymu, turi mokėti paveldimo turto mokestį, jis šį mokestį turi sumokėti iki paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo, išskyrus tuos atvejus, kai jam mokesčio sumokėjimo terminai yra atidėti ar jis nuo mokesčio mokėjimo atleistas. Šios nuostatos įgyvendinimą užtikrina paveldėjimo teisės liudijimą išduodantis notaras.
Jeigu įpėdinis jau po paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo sužino apie kitą palikėjui priklausiusį turtą, jis turi kreiptis į notarą, pateikti nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus, ir jam išduodamas papildomas paveldėjimo teisės liudijimas.
Paveldimo turto pasidalijimo sutarties tvirtinimas. Kai yra keletas įpėdinių, jų paveldėtas turtas yra visų šių įpėdinių bendroji dalinė nuosavybė, jeigu testamentu nenustatyta kitaip, t. y. jeigu testatorius nėra testamente palikęs konkretiems įpėdiniams konkrečių daiktų. Įpėdiniai, nenorintys valdyti paveldėto turto (ar atskirų daiktų) bendrosios dalinės nuosavybės teise, gali bendru sutarimu paveldimą turtą pasidalinti. Pasidalinimas galimas iki įpėdinių teisių į daiktus įregistravimo viešame registre.
Jeigu paveldimo turto pasidalijimo sutarties objektas yra ir nekilnojamasis daiktas, tai sutarčiai privaloma notarinė forma. Įpėdiniai gali dalius daiktus pasidalinti natūra, nedalūs daiktai gali būti atiduodami vienam iš įpėdinių, kitiems įpėdiniams kompensuojant kitu paveldimu turtu arba kitu įpėdinio turtu ar pinigais. Jeigu įpėdiniai nesusitaria dėl paveldimo turto pasidalijimo, bet kurio iš jų prašymu paveldimą turtą gali padalinti teismas.
Testamentų registras
2001 m. liepos 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti Testamentų registras. Testamentų registrą šiuo metu tvarko VĮ Registrų centras. Registre registruojami visi notarų ir konsulinių pareigūnų patvirtinti ir priimti saugoti testamentai. Testamentų registre kaupiami duomenys apie testamento rūšį, sudarymo datą ir vietą testatorių, testamentą patvirtinusį (ar saugantį) notarą ar konsulinį pareigūną. Tačiau nei testamento turinys, nei testamento kopija Testamentų registre nesaugomi. Juos galima rasti tik pas notarą ar konsulinį pareigūną. Kasmet Testamentų registre įregistruojama nuo 22 iki 33 tūkstančių testamentų. Nuo Testamentų registro veiklos pradžios jame įregistruojamų testamentų skaičius kasmet augo ir 2008 m. pasiekė beveik 33 tūkstančius. Po to pradėjo mažėti ir 2016 m. buvo įregistruota apie 21,5 tūkst. testamentų.
Lietuvoje asmenys gali sudaryti oficialųjį testamentą, kuris yra tvirtinamas notaro ar konsulinio pareigūno. Viena iš oficialiųjų testamentų rūšių – bendrasis sutuoktinių testamentas. Tai vienintelis atvejis, kai du asmenys gali sudaryti bendrą testamentą. Asmenys taip pat gali sudaryti asmeninį testamentą - surašyti jį patys savo ranka ir perduoti saugoti notarui/ konsuliniam pareigūnui arba neperduoti saugoti. Neperduoti saugoti asmeniniai testamentai po palikėjo mirties per vienerius metus turi būti patvirtinti teismo. Populiariausi Lietuvoje yra oficialieji testamentai. 2016 m. Testamentų registre buvo įregistruota 18 916 oficialiųjų testamentų ir 2376 bendrieji sutuoktinių testamentai. O notarams/ konsuliniams pareigūnams perduotų saugoti arba po asmens mirties teismo patvirtintų asmeninių testamentų – tik 196.
Testamentų registre taip pat kaupiami ir tvarkomi duomenys apie palikimo priėmimo ir atsisakymo faktus. Notaras praneša Testamentų registrui apie kiekvieną palikimą priėmusį ar palikimo atsisakiusį įpėdinį. Todėl kiekvienas suinteresuotas asmuo (pavyzdžiui, palikėjo kreditorius), o taip pat ir notaras ar teismas gali sužinoti, ar palikimas po asmens mirties yra priimtas ir kas yra mirusiojo įpėdiniai. 2016 m. Testamentų registre buvo įregistruoti 38 397 palikimo priėmimo faktai. Maždaug 1/3 paveldėjimo bylų (12 488 palikimo priėmimo faktai) yra tokios, kur palikėjas buvo sudaręs testamentą.
Testamentų registro duomenys visiems subjektams, taip pat ir notarams, teikiami tik po testatoriaus mirties. Tik pats testatorius būdamas gyvas gali pasitikrinti, kokie duomenys apie jį įregistruoti registre.