Notariato raida atkūrus Lietuvos nepriklausomybę
Notariato reformos prielaidos
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai-Atkuriamajam Seimui paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, drauge buvo paskelbta naujos teisinės sistemos kūrimo pradžia. Reikėjo iš pagrindų keisti tiek ekonominę, tiek teisinę visuomenės gyvenimo tvarką. Valstybinio notariato sistema su naujais sunkumais susidūrė gana greitai. Jos negebėjimą prisitaikyti prie sparčiai besikeičiančių ekonominių santykių parodė butų privatizavimo istorija. Iki butų privatizavimo pradžios 48 valstybinėse notarų kontorose dirbo apie 90 valstybinių notarų. 1991 m. gegužės 28 d. Aukščiausiosios Tarybos priimtame butų privatizavimo įstatyme numatyta, kad notariškai turėjo būti tvirtinama ir buto pirkimo–pardavimo sutartis, ir kartu gyvenančių asmenų susitarimas, kieno vardu bus privatizuojamas butas. Prie notarinių kontorų nutįso milžiniškos žmonių eilės. Nesumažėjo jos net iki 190-ies padidinus valstybinių notarų skaičių. Situacija nepagerėjo dėl kelių priežasčių. Notarų kontorose nepadaugėjo aptarnaujančio personalo, todėl eilės nuo vienų kabinetų tiesiog persikėlė prie kitų. Be to, valstybinis notaras nebuvo ekonomiškai suinteresuotas, o ir praktiškai neturėjo galimybių savo darbą organizuoti taip, kad būtų patogu klientams.
Teisingumo ministerijos vadovybė greitai suprato, kad tik fasadinė sistemos pertvarka nebus veiksminga, kad būtina esminė notariato reforma. 1991 m. rudenį buvo sudaryta darbo grupė Notariato įstatymui parengti. Rengiant šį įstatymą patirtimi ir žiniomis prisidėjo Vokietijos Koblenco notarų rūmai. Vokietijos kolegų patarimai iš dalies nulėmė tai, kad Lietuvoje buvo pasirinkta lotyniškojo notariato sistema. Jų nuomonė buvo svarbi ir renkantis lotyniškojo notariato sistemos modelį, t. y. atsakant į klausimą, ar Lietuvoje bus įtvirtinta „tik notaro“, ar „notaro-advokato“ sistema. Dvidešimtmetė patirtis parodė, kad reformos tėvai, pasirinkdami „tik notaro“ sistemą, padarė teisingą žingsnį. Būtent „tik notaro“ sistema labiausiai paplitusi Europoje, ji efektyviausiai padeda išvengti interesų konfliktų ir užtikrinti notaro nešališkumą bei nepriklausomumą.
Reforma
1992 m. rugsėjo 15 d., priėmus Lietuvos Respublikos notariato įstatymą, buvo įvykdyta valstybinio notariato reforma ir pereita prie Europoje veikiančios lotyniškojo notariato sistemos. Reikia pasidžiaugti, kad Lietuva liko ištikima kontinentinės teisės tradicijoms ir nesusigundė kraštutinumais: neriboti notarų skaičiaus, siaurinti jų teises ir pan. Laisvojo, arba lotyniškojo, notariato era prasidėjo 1992 m. gruodžio 1 d., įsigaliojus Lietuvos Respublikos notariato įstatymui. Čia būtina paminėti lotyniškojo notariato privalumus: ši sistema garantuoja laisvą notarų konkurenciją, o tai daro įtaką darbo kokybei; notaras sprendžia, kiek ir kokių darbuotojų reikia, kad darbas biure vyktų sparčiai; tarp notaro ir kliento susiklosto abipusiu pasitikėjimu pagrįsti santykiai; notaras pats visiškai atsako už klientui padarytą žalą, o tai skatina sąžiningai dirbti; notaras pats užsidirba atlyginimą, kurio dydis priklauso nuo jo darbo kokybės ir efektyvumo.
Po reformos privatus notariatas nebuvo laikomas valstybinio notariato teisių perėmėju, nes pastarasis buvo ne reorganizuotas, o likviduotas. Pirmasis Lietuvos notarų rūmų visuotinis susirinkimas įvyko 1993 m. vasario 12 d. Jame dalyvavo 163 notarai. 1994 m. vasario 11 d. Lietuvos notariatas buvo priimtas į Tarptautinę notariato sąjungą (UINL) – taigi sugrįžo į pasaulinę lotyniškojo notariato šeimą. 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai įstojus į ES, Lietuvos notariatas įstojo į ES notariatų tarybą (CNUE).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu buvo nustatyta, kad reformuotame notariate dirba 190 notarų. Po reformos notarų skaičius Lietuvoje kasmet augo: 1997 m. sausį dirbo 193, nustatytasis skaičius – 195, 2015 m. viduryje – 265 notarai (225-iuose biuruose), nustatytasis maksimalus skaičius yra 300 notarų. Nuo 2006 m. gruodžio 26 d. galiojanti teisingumo ministro patvirtinta Notarų gyventojams teikiamų teisinių paslaugų poreikio vertinimo metodika įtvirtino notarų poreikio skaičiavimo kriterijus – aptarnaujamų gyventojų skaičių ir notaro pajamų lygmenį- ir neleidžia ministrui nemotyvuotai didinti notarų skaičiaus.
Notaras ir jo atsakomybė
1992 m. Notariato įstatyme privalomasis notarų civilinės atsakomybės draudimas nebuvo įtvirtintas, atsakomybės klausimus bandyta spręsti remiantis bendrąja nuostata: notaras, pažeidęs įstatymų ar kitų norminių aktų reikalavimus, traukiamas atsakomybėn įstatymų nustatyta tvarka. Vis dėlto nebuvo aišku, ar tokiu atveju taikomas klasikinis lotyniškojo notariato modelio principas, t. y. ar notaras atsako kaip valstybės pareigūnas. Kitas akivaizdus įstatymo trūkumas – neįtrauktas privalomasis draudimas. Tad 1994 m. priimtas Notariato įstatymo pakeitimas, kuriuo numatyta, kad notaras privalo apsidrausti dėl galimo ieškinio, jei notariniais veiksmais fiziniams ar juridiniams asmenims būtų padaryta žala. 1998 m. įsigaliojo nauja įstatymo redakcija, kuri numatė, kad notaras turi atlyginti visą savo ar savo biuro darbuotojų, atliekančių darbines pareigas, padarytą žalą fiziniams ir juridiniams asmenims. Buvo nustatyta ir minimali civilinės atsakomybės draudimo suma – 50 000 litų (14 481 euras). Pasikeitus ekonominei situacijai ši suma tapo per maža, todėl 2003 m. ji padidinta iki 100 000 litų (28 962 eurai) kiekvienam draudiminiam įvykiui. Drauge privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sistemoje buvo įvesta dar viena labai svarbi naujovė: notaras savo civilinę atsakomybę draudė nebe pats, bet Lietuvos notarų rūmai, kurie vienu draudimo polisu privalėjo apdrausti visus notarus. Draudimo įmokos skaičiuojamos atskirai nuo tų, kurias notarai mokėjo Lietuvos notarų rūmams, o jų dydis tiesiogiai priklausė nuo to, kiek žalos atlyginimo buvo išmokėta už praėjusius metus. Tokio iš dalies kolektyvinės atsakomybės modelio įtvirtinimas neabejotinai padėjo kelti visų notarų suinteresuotumą savo profesinės asociacijos narių kvalifikacija bei sąžiningumu.
Notaro visiškos civilinės atsakomybės principo įtvirtinimas, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo įvedimas, be to, lotyniškojo notariato taisyklės, jog baudžiamąja ir administracine tvarka notaras atsako kaip valstybės pareigūnas, įtvirtinimas 1998 m. neabejotinai prisidėjo prie pasitikėjimo notariniu dokumentu didėjimo.
Privalomoji notarinė forma
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.77 str. įtvirtintas principas, jog šalys savo susitarimu notariškai gali patvirtinti bet kurį sandorį, nors įstatymas privalomosios notarinės formos jam ir nenumato. Kol Lietuvos įstatymuose nebuvo įtvirtinta didesnė notarinio dokumento įrodomoji galia, šios normos prasmė buvo gana simbolinė, kadangi jis, kaip ir bet koks kitas rašytinis įrodymas, galėjo būti paneigtas bendra tvarka, todėl sandorio šalys retai naudodavosi notaro paslaugomis. 1998 m. pakeitus Notariato įstatymą bei 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus naujajam Civiliniam proceso kodeksui, buvo įtvirtintas notarinio dokumento, kaip oficialaus rašytinio įrodymo, statusas. Toks statuso pasikeitimas neabejotinai padidino pasitikėjimą juo. Nuo šio momento kitą prasmę įgijo ir minėtasis CK 1.77 str., kadangi tiek santykiai tarp verslininkų, tiek kiti civiliniai teisiniai santykiai tarp fizinių asmenų, patvirtinus juos notariškai, tapo gerokai saugesni. Tad galima teigti, jog nuo minėtųjų datų Lietuvos notarų veikla smarkiai išsiplėtė, nes prie privalomosios notarinės formos dokumentų prisidėjo ir žymi dalis sandorių bei kitų notarinių veiksmų, kuriems notarinę formą šalys suteikia pačios.
Kokios prielaidos ir sąlygos leido Lietuvos įstatymų leidėjui notariniam dokumentui suteikti oficialaus rašytinio įrodymo statusą, drauge ir didesnę įrodomąją galią? Pirmiausiai tai lėmė pagrindiniai lotyniškojo notariato principai. Jeigu notaras – valstybės įgaliotas asmuo, nepasitikėti jo atliktu veiksmu nėra pagrindo. Visiškai logiška prielaida, kad valstybė, suteikdama konkrečiam asmeniui konkrečias funkcijas, tinkamai patikrino tiek jo kvalifikaciją, tiek reputaciją. Be to, tiek notariato savivaldos struktūra, tiek Teisingumo ministerijos vykdoma priežiūra garantuoja deramą notaro veiklos priežiūros kokybę. Galiausiai tiek notaro civilinės, tiek drausminės, administracinės bei baudžiamosios atsakomybės ypatumai, kai įtvirtintas griežčiausios atsakomybės principas, garantuoja notaro sąžiningumą bei kliento saugumą. Notarinio dokumento galią lemia ir notarinių funkcijų specifika. Iš esmės valstybė notarui patiki atlikti civilinių teisinių santykių teisėtumo administratoriaus funkciją. Šiuo požiūriu notaras privalo ne tik užtikrinti, kad sandorių turinys neprieštarautų įstatymų reikalavimams bei atitiktų šalių valią, bet ir tinkamai vykdyti jau aptartą išaiškinimo pareigą (t. y. užtikrinti, kad sandorio sąlygos atitiktų tikrąją šalių valią), garantuoti, kad sandorio atlikimo metu šalys būtų veiksnios, užtikrinti jų tapatybės kontrolę ir pan. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nuo 1998 m. Notariato įstatyme buvo įtvirtinta teismų pareiga persiųsti Lietuvos notarų rūmams visus įsiteisėjusius sprendimus dėl asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu. Ši naujovė neabejotinai prisidėjo prie notaro darbo efektyvumo. Nuo 2011 m. sausio 1 d. ši informacija kaupiama Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre.
Sovietmečiu valstybinio notaro funkcija iš esmės buvo tvirtinti tipinio pobūdžio sandorius. Dėl laisvosios rinkos sąlygomis susiformavusios civilinių teisinių santykių įvairovės atsirado gerokai sudėtingesnių sandorių, tad juos tvirtinančiam notarui būtina turėti daug gilesnių civilinės bei komercinės teisės žinių, nepakanka gebėti vien tik formaliai patvirtinti pateiktus dokumentus. Šiandien savaime suprantama tokia situacija, kai notaras ne tik tvirtina sandorį, bet ir nuo pat pradžių jį rengia bei atlieka kitus su jo galiojimu susijusius formalius veiksmus (pvz., registruoja valstybiniuose registruose). Tai neabejotinai didina notarinio dokumento reikšmę ir pasitikėjimą juo, kadangi dalyvaudamas dokumento rengime nuo pat pradžių notaras ne tik prisiima visą atsakomybę už turinio teisėtumą, bet ir užtikrina šalių lygybės principo tinkamą įgyvendinimą bei garantuoja tikrosios šalių valios įkūnijimą notariškai patvirtintame dokumente. Be kita ko, ir klientas suvokia, kad mokestis notarui skirtas ne už „formalų antspaudo padėjimą“.
Ypatingą pasitikėjimą notaro profesija bei notarinio dokumento galia liudija ir tai, kad notarams suteiktos tam tikros specifinės funkcijos. Geriausias pavyzdys – paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas. Tuo metu, kai Europoje vis dar diskutuojama apie galimybę „paveldėjimo bylas“ iš teismų perduoti notarams, Lietuvos notarai paveldėjimo reikalus labai efektyviai tvarko jau per penkiasdešimt metų.
Be to, Lietuvoje gana intensyviai diskutuojama ir apie kitų valstybės funkcijų perdavimą notarams. Tai ne tik padėtų sumažinti teismų darbo krūvį, bet ir leistų optimizuoti civilinės metrikacijos įstaigų darbą.
Plečiant notariato funkcijas buvo labai svarbus 2011 m. priimtas Europos Teisingumo Teismo (ETT) sprendimas suteikti galimybę valstybėms narėms taikyti notarams pilietybės reikalavimą. Taigi pati ETT pozicija iš esmės uždraudė valstybėms narėms taikyti tik vieną iš sąlygų asmeniui tapti notaru – pilietybę – ES valstybių piliečiams. Tuo tarpu visi kiti apribojimai, pavyzdžiui, kvalifikacinis egzaminas, skaičiaus ribojimas, valstybinės kalbos mokėjimas, viešas konkursas vietai užimti ir pan., kaip matyti iš pateiktos sprendime argumentacijos, ETT pripažinti pagrįstais. Tad galima daryti išvadą, kad šie ETT sprendimai neturės esminės įtakos Lietuvos notarų korpuso formavimui.
Kitas svarbus klausimas susijęs su ETT sprendimų įtaka notarų funkcijų turiniui. Kitaip tariant, gali kilti abejonių, ar valstybė pasirengusi notarui pavesti funkcijas, glaudžiai susijusias valstybės funkcijomis.
Hipotekos įstatymas, Hipotekos registro veiklos pradžia
Pirmas Lietuvos Respublikos hipotekos įstatymas buvo priimtas 1936 m. Jo pagrindinis tikslas buvo įtvirtinti viešumo principą, supaprastinti ir pagreitinti dokumentų sudarymo ir registravimo procedūrą, pašalinti apribojimus disponuojant nuosavybe.
Savarankiško Lietuvos notariato raidą ir plėtrą nutraukė 1940 m. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija. Šalį valdant Sovietų Sąjungai čia buvo įvesta valstybinio notariato sistema. Ji funkcionavo iki 1992 m., t. y. kurį laiką ir atkurtoje nepriklausomoje Lietuvos valstybėje.
1992 m. buvo priimtas naujas Hipotekos įstatymas, reguliuojantis nekilnojamojo turto, laivų ir orlaivių įkeitimą. Įstatyme buvo numatyta, kad hipotekos lakštas turi būti patvirtintas notaro ir nustatyta tvarka įregistruotas Hipotekos registre. Tačiau hipotekos skyriai įkeitimus pradėjo registruoti tik 1998 metų balandžio 1 dieną.
Įsteigus Hipotekos registrą, duomenys apie visus Lietuvoje sudarytus įkeitimo sandorius imti kaupti vienoje vietoje, todėl hipotekos teisėjas galėjo gauti visą bylos nagrinėjimui reikalingą informaciją apie skolininką, įkeistą turtą, įsipareigojimo dydį, kreditorius, kuriems skolininkas yra įsipareigojęs, bei kreditorių reikalavimo eiliškumą.
2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujam Civiliniam kodeksui, toliau buvo laikomasi nuostatos, kad sutartinės hipotekos lakštą tvirtina notaras. Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento, o registruojama Hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu. Dėl įkeisto daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių arba suteikimo teisės hipotekos kreditoriui administruoti įkeistą daiktą kreditorius kreipiasi į hipotekos teisėją.
Šiuo metu galiojančioje 2012 m. liepos 1 d. Notariato įstatymo redakcijoje nustatyta nauja notaro funkcija – atlikti vykdomuosius įrašus dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą. Taip pat atsisakyta hipotekos teisėjų ir deleguota hipotekos registravimo funkcija notarams.
2001 m. įsigaliojusio CK įtaka notarų veiklai ir notarų funkcijų išplėtimas
2001 m. liepos 1 d. įsigaliojęs CK numatė daugelio naujų registrų sukūrimą. Vienas pirmųjų buvo Testamentų registras, įsteigtas 2001 m. liepos 1 d. Testamentų registro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti Lietuvos Respublikoje ar Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse ir konsulinėse įstaigose patvirtintus, priimtus saugoti ar panaikintus testamentus, palikimo priėmimo faktus, taip pat apie užsienio valstybėse, ratifikavusiose priėmusiose ar pasirašiusiose 1972 m. gegužės 16 d. Konvenciją dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo, sudarytus ir priimtus saugoti testamentus ir teikti apie juos informaciją. Testamentų registre nekaupiami ir netvarkomi duomenys, susiję su testamento turiniu, testatoriaus išreikšta valia bei paveldėtu turtu. Duomenis notarai teikia elektroniniu būdu. Testamentų registras nėra viešas registras, o informacija notarui, teismui ir kitiems suinteresuotiems asmenims teikiama tik po testatoriaus mirties.
Naujasis CK įvedė naują vedybų sutarčių institutą, todėl 2002 m. liepos 1 d. veiklą pradėjo Vedybų sutarčių registras. Vedybų sutarčių registro paskirtis – registruoti vedybų sutartis, sugyventinių sutartis dėl bendrai įgyto ir naudojamo turto padalijimo pasibaigus bendram gyvenimui bei turto padalijimo faktus, Vedybų sutarčių registro nuostatų nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti, teikti duomenis, atlikti kitus registro tvarkymo veiksmus. Nuo 2010 m. sausio 1 d. notarai, patvirtinę vedybų sutartį, sutartį dėl turto padalijimo, duomenis Vedybų sutarčių registrui teikia elektroniniu būdu.
2002 m. liepos 17 d. įsteigtas Sutarčių registras. Tai viešas valstybės registras, kurio paskirtis – teisės aktų nustatyta tvarka rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis apie pirkimo išsimokėtinai, pirkimo su atpirkimo teise bei lizingo sutartis, kurių dalykas yra neregistruotinas daiktas, įsigytas verslui arba paslaugoms teikti. Sutarčių registro informacija gali būti teikiama visiems suinteresuotiems asmenims už atlyginimą, kurio dydis nustatomas LR Vyriausybės nutarimu.
Tarp CK numatytų sukurti registrų Įgaliojimų registro nebuvo. Notarinė praktika parodė, kad notarams, bankams bei kitiems asmenims, kuriems pateikiami notariškai patvirtinti įgaliojimai, svarbi informacija, ar patvirtintas įgaliojimas nėra panaikintas. Todėl nuo 2005 m. liepos mėnesio Notarų rūmai pradėjo kaupti duomenis apie notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų panaikinimą. Ši informacija buvo teikiama notarams. Vėliau jau Teisingumo ministerija ėmėsi iniciatyvos steigti Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registrą, kuriame būtų kaupiama informacija ne tik apie įgaliojimų panaikinimą, bet ir apie pačius įgaliojimus. Todėl 2011 m. sausio 1 d. savo veiklą pradėjo Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registras. Registro paskirtis – rinkti, kaupti, apdoroti, sisteminti, saugoti ir teikti duomenis apie notarine tvarka patvirtintus ir notarų patvirtintiems prilygintus įgaliojimus bei užtikrinti, kad apie kiekvieno notarine tvarka patvirtinto įgaliojimo galiojimą būtų tinkamai informuojami ir sandorius sudarantys asmenys, ir notarai, tokiu būdu siekiant išvengti neteisėtų sandorių sudarymo ir tvirtinimo.
Įsigaliojęs naujasis CK gerokai išplėtė notaro funkcijas. 2001 m. liepos 1 d. Notariato įstatymo redakcijoje įtvirtinti du nauji notariniai veiksmai: notaro kompetencijai priskirta surašyti ar tvirtinti dokumentus dėl juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumo ir tvirtinti, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės. Taip pat notaras tvirtina juridinių asmenų steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams. Šios nuostatos pradėtos taikyti 2004 m. sausio 1 d., pradėjus veikti Juridinių asmenų registrui.
2011 m. įsigaliojo CPK pakeitimai, pagal kuriuos nustatyta, kad jei nėra galimybių apklausti liudytoją teismo posėdyje, galima remtis rašytiniais liudytojo parodymais, duotais notaro akivaizdoje ir jo patvirtintais.
Juridinių asmenų registro veiklos pradžia ir notaro vaidmuo
Klausimas apie notariato įgyvendinamas funkcijas svarbus tuomet, kai valstybėje bandoma atsisakyti jam priskirtų funkcijų ir jas perduoti kitų teisinių profesijų atstovams, valstybinėms institucijoms, arba visiškai atsisakyti trečiųjų asmenų kontrolės, šiuo aptariamu atveju – notarų. Tokių liberalizavimo tendencijų galime pastebėti ir Lietuvoje.
Per pastarąjį laikotarpį tam tikra prasme notaro funkcijos susiaurintos juridinių asmenų steigimo procese. Nuo 2004 m. sausio 1 d., įsteigus Juridinių asmenų registrą (toliau – JAR) ir įsigaliojus Civilinio kodekso normoms, reglamentuojančioms juridinių asmenų steigimą, buvo įtvirtintas notaro, kaip pagrindinio asmens, tikrinančio steigiamų juridinių asmenų dokumentų teisėtumą, vaidmuo. Išimtis buvo padaryta tik profesinėms organizacijoms, kurių formalų registruojamų duomenų teisėtumą tikrino JAR, politines partijas ir tradicines religines bendruomenes, kurių teisėtumo tikrinimas buvo suteiktas Teisingumo ministerijai. Per visą laikotarpį nuo JAR įsteigimo buvo bandoma notaro dalyvavimo atsisakyti tam tikrų juridinių asmenų steigimo procese ne absoliučiai, tačiau sudarant galimybę steigti juridinius asmenis, nedalyvaujant notarui. UAB, individualios įmonės, viešosios įstaigos, asociacijos, mažosios bendrijos gali būti įsteigtos elektroniniu būdu, jei steigėjai pasirašo tipinius steigimo dokumentus. Šiandien dar sunku pasakyti, kokios tokio liberalizavimo pasekmės bus ateityje, kadangi tokia galimybė nustatyta ne taip seniai.
Buvo ir kitų bandymų. Pavyzdžiui, buvo parengti projektai perduoti įgaliojimų tvirtinimą advokatams, tam tikrų įstaigų vadovams, bet tai, reikia pasidžiaugti, nesulaukė valstybės palaikymo. Tokie bandymai parodo, kad kai kurie tokių iniciatyvų autoriai nepakankamai supranta notaro atliekamų viešųjų, nekomercinių funkcijų reikšmę.
CK nustatyta, kad notaras turi atlikti juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo teisinį tyrimą, išskyrus tuos atvejus, kai pagal savo esmę bei pobūdį teisinis tyrimas negalėtų būti atliekamas ir šiuos išimtinius atvejus CK leidžia numatyti žemesnės teisinės galios teisės akte – Juridinių asmenų registro nuostatuose.
Nekilnojamojo turto registro ir notaro bendradarbiavimo perkėlimas į elektroninę erdvę
2009 m. pradėta naudotis Nekilnojamojo turto sandorių viešosios elektroninės paslaugos (NETSVEP) sistema ir dabar nekilnojamojo turto sandoriai notaro biure registruojami „vieno langelio“ principu. Naudodamiesi NETSVEP turto pirkėjai ir pardavėjai gali atlikti visus su nekilnojamojo turto įsigijimu ir registravimu susijusius veiksmus notarų biure, tiesiogiai nesikreipdami į Registrų centrą. Pirkėjo prašymu, pateikiamu per notarą, nuosavybės teisės į įgytą nekilnojamąjį turtą įregistruojamos nesilankant Registrų centre.
- notaro sistema
2012 m. Lietuvos notarų rūmų užsakymu ir lėšomis buvo pradėtas įgyvendinti e. notaro sistemos projektas. Atlikta e. notaro informacinės sistemos analizė ir techninė užduotis, kurios pagrindu ir bus kuriama pati e. notaro sistema. Jos esmė – sudaryti galimybes klientui notarinius veiksmus atlikti elektroninėje erdvėje. Vieni notariniai veiksmai bus perkelti į elektroninę erdvę 3-iuoju brandos lygiu, t. y. klientas galės užsakyti paslaugą ir pateikti dokumentus notarui elektroniniu būdu, tačiau rezultatą gaus atvykęs į notaro biurą, o kiti notariniai veiksmai – 4-uoju brandos lygiu, t. y. elektroniniu būdu bus galima ir užsakyti paslaugą, ir pateikti dokumentus notarui, ir atlikti notarinį veiksmą, ir pateikti dokumentą klientui. Pastaruoju lygiu numatoma atlikti tokius notarinius veiksmus: juridinių asmenų steigimo ir steigimo dokumentų pakeitimą, paveldėjimo teisės liudijimų išdavimą, nuosavybės teisės į dalį bendro sutuoktinių turto liudijimų išdavimą, piniginių sumų priėmimą į notaro depozitinę sąskaitą, vekselių ir čekių protestavimą, vykdomųjų įrašų užprotestuotuose ir neprotestuotinuose vekseliuose bei čekiuose atlikimą, sandorių projektų parengimą, teisinių konsultacijų teikimą, pareiškimų persiuntimą, dublikatų išdavimą, liudijimų, pakvitavimų išdavimą, vykdomųjų įrašų dėl priverstinio skolos išieškojimo pagal hipotekos (įkeitimo) kreditoriaus prašymą atlikimą, dokumentų vertimų patvirtinimą, pareiškimų dėl įgaliojimų panaikinimo patvirtinimą, nekilnojamojo daikto perdavimo aktų patvirtinimą ir kt.
Įdiegus e. notaro sistemą klientas galės atlikti notarinį veiksmą nuotoliniu būdu prisijungęs prie šios sistemos. Notaras parengs notarinio dokumento projektą ir per sistemą pateiks jį suderinti klientui. Klientas turės galimybę per sistemą patvirtinti notarinį dokumentą elektroniniu parašu, apmokėti pavedimu atlyginimą notarui, o notaras kliento aprobuotą dokumentą patvirtins savo elektroniniu parašu. Atliktas notarinis veiksmas bus registruojamas elektroniniame notariniame registre.
Elektroniniu būdu bus galima pateikti prašymą ir užsakyti nekilnojamojo daikto kadastro ir registro duomenų tikslinimą (taip pat bet kokią kitą pažymą). Klientas galės pats pasirinkti ir pasiūlyti notarinio veiksmo atlikimo laiką. Sistemoje bus įdiegta klientų skundų pateikimo notarui bei susirašinėjimo su notaru funkcija, taip pat dokumentų, reikalingų notariniam veiksmui atlikti, pateikimas notarui elektroniniu būdu. Kartu numatoma įdiegti notarinių veiksmų registrą ir vekselių bei čekių registrą. Per sistemą bus pateikiami liudijimai apie hipotekos (įkeitimo) įregistravimą elektroniniu būdu, taip pat liudijimai apie nuosavybės įregistravimą Nekilnojamojo turto registre elektroniniu būdu. Klientas sistemoje galės matyti visus notarinius dokumentus, kuriuos tvirtinant yra dalyvavęs. Bus įdiegta vaizdo konferencijos su klientu funkcija, kuria naudodamasis notaras galės išaiškinti notarinio veiksmo esmę bei pasekmes klientui.
Lietuviškojo notariato raidos perspektyvos
Lietuvos notariatu vis labiau pasitiki ne tik klientai, bet ir valstybė. Todėl randasi įstatymų projektų, kuriais siekiama perduoti kai kurių valstybės funkcijų vykdymą notarui. Priėmus LR Konstituciją iš notarų buvo atimta teisė daryti vykdomuosius įrašus skolos dokumentuose, motyvuojant tuo, jog teisingumą demokratinėje teisinėje valstybėje gali vykdyti tik teismai. Tačiau notarų vykdomieji įrašai galioja absoliučioje daugumoje ES valstybių (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje ir pan.) ir nelaikoma, kad taip nusižengiama teisingumui. Atvirkščiai, manoma, jog vykdomųjų įrašų sistema puikiai aptarnauja verslo santykius bei palengvina teismų darbą. Pastaraisiais metais imta gana intensyviai kalbėti apie vykdomojo įrašo platesnį pritaikymą.
Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Notariato įstatymo pakeitimo projektas, kuriame numatoma notarams suteikti šias naujas funkcijas:
- atlikti vykdomuosius įrašus pagal notarine forma patvirtintus sandorius, iš kurių kyla piniginės prievolės. Tikimasi, kad išplėtus notarų kompetenciją vykdomųjų įrašų srityje, sumažėtų teismų darbo krūvis, kadangi dalis skolų būtų išieškoma ne ginčo tvarka.
- tvirtinti dokumentus pažyma Apostille. Šiuo metu Lietuvoje dokumentus pažyma Apostille tvirtina Užsienio reikalų ministerija. Suteikus šią funkciją notarams, asmenims bus sudaryta galimybė patvirtinti dokumentus pažyma Apostille ne vienoje vietoje, o pas bet kurį notarą. Naujas teisinis reguliavimas pagerins paslaugų prieinamumą ir sumažins dokumentų tvirtinimo pažyma Apostille kaštus, nes asmuo gaus paslaugą arčiau savo gyvenamosios vietos ar buveinės.
- teisę teikti mediacijos paslaugas. Projekte nustatyta, kad mediacijos paslaugų teikimas notarui neturi trukdyti atlikti įstatymų nustatytų funkcijų, kurioms jis privalo teikti pirmenybę. Dėl mediacijos paslaugų kainos ir apmokėjimo tvarkos notaras susitaria su klientais, sudarydamas sutartį dėl paslaugų teikimo. Tikimasi, kad platesnis mediacijos taikymas sprendžiant ginčytinas situacijas leis sumažinti teismų darbo krūvį.
Dabartinės Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje yra numatyta persvarstyti teismų funkcijas ir nebūdingas jiems funkcijas perduoti notarams (ar kitoms institucijoms), kartu užtikrinant tinkamą šių funkcijų atlikimą. Teisingumo ministerija pateikė Vyriausybei Civilinio kodekso pakeitimo projektą, kuriame numatyta pavesti notarams šias funkcijas:
- sandorių dėl nekilnojamojo, kuris yra šeimos turtas, kai yra nepilnamečių vaikų, atitikties įstatymams įvertinimas, atsisakant dabar teismų išduodamų leidimų. Civiliniame kodekse siūloma numatyti sutuoktinių pareigą užtikrinti, kad dėl nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandorio nepilnametis vaikas nebus paliktas be gyvenamojo būsto ir nebus pažeista jo teisė į gyvenimo sąlygas, būtinas fiziniam, protiniam, dvasiniam ir doroviniam vystymuisi. Notaras, esant įstatyme numatytiems pagrindams, kreipsis į vaiko teisių apsaugos instituciją dėl išvados pateikimo.
- santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių sutarimu. Šiuo metu, nutraukiant santuoką bendru sutuoktinių sutarimu, sutuoktinių tarpusavio ir jų nepilnamečių vaikų išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir dalyvavimo juos auklėjant klausimai, taip pat kitos sutuoktinių teisės ir pareigos po santuokos nutraukimo paliekamos laisvam sutuoktinių susitarimui, kurio turinys, jeigu jis neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia sutuoktinių nepilnamečių vaikų ar vieno iš sutuoktinių teisių ir teisėtų interesų, yra įtraukiamas į teismo sprendimą. Manytina, kad šios funkcijos perdavimas notarams yra suderinamas su notarams pavestomis funkcijomis juridiškai įtvirtinti neginčijamas fizinių ir juridinių asmenų subjektines teises ir juridinius faktus bei užtikrinti šių asmenų ir valstybės teisėtų interesų apsaugą.
- sutuoktinių separacijos įtvirtinimas jų bendru prašymu.
- asmenų pareiškimų dėl partnerystės tvirtinimas ir partnerių sutarčių dėl turtinių teisių ir pareigų partnerystės metu bei jai pasibaigus tvirtinimas. Teisingumo ministerija siūlo Civiliniame kodekse numatyti, kad trečiųjų asmenų atžvilgiu partnerystė sukelia teisines pasekmes, jeigu Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra įrašyti duomenys pagal abiejų partnerių pasirašytą ir notarine tvarka patvirtintą bendrą pareiškimą dėl partnerystės. Šiuos duomenis Lietuvos Respublikos gyventojų registrui per 3 darbo dienas pateiktų notaras. Taip pat siūloma partneriams suteikti teisę notaro patvirtinta sutartimi susitarti dėl partnerių turtinių teisių ir pareigų partnerystės metu bei jai pasibaigus (analogiškai vedybų sutarčiai).
Nuo 1992 m., kai Lietuvos notariatas tapo lotyniškojo notariato pasaulinės šeimos nariu, pastebimai išaugo notaro profesijos prestižas. Lietuvoje notaras atlieka ne tik „klasikines“ notarui priskiriamas funkcijas, bet sprendžia ir kitus klausimus, kurie (pavyzdžiui, paveldėjimo bylos) daugelyje kitų valstybių perduoti teismams. Šis faktas rodo valstybės pasitikėjimą ne tik notarų kompetencija, bet ir notariniu dokumentu. Todėl neabejotinai galime teigti, jog notarų veikla bei notarinis dokumentas Lietuvoje yra vieni rimčiausių teisėtos civilinės apyvartos bei investicijų į ūkį garantų.
Per dvidešimt lotyniškojo notariato Lietuvoje gyvavimo metų ši sistema tapo patikima teisėtos civilinės apyvartos garante. Notarais šiandien Lietuvoje pasitikima labiausiai iš visų teisinių profesijų. Na o kalbant apie 1992 m. notariato reformą, neabejotinai galima teigti, jog tai buvo pirma ir pati efektyviausia tarybinės teisėsauginės sistemos dalies reforma.