Civilinio kodekso dešimties metų taikymo notarinėje praktikoje PATIRTIS IR PROBLEMOS(1)
2001 m. liepos 1 dieną įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas(2) (Civilinis kodeksas, CK) pakeitė notarų darbą. Šios profesijos atstovams buvo leista atlikti naujas funkcijas, jiems teko priimti sprendimus, kaip taikyti ir aiškinti Civilinio kodekso nuostatas tvirtinant konkrečius sandorius. Žinoma, notarai tikisi, kad ir ateityje, atsižvelgiant į notaro profesijos esmę ir užsienio valstybių patirtį, jiems bus pavesta atlikti naujas funkcijas, susijusias su santuokos sudarymu ir nutraukimu, civilinės būklės aktų registravimu, ir kt.
Šioje publikacijoje atsižvelgiama notarų patirtis taikant vieną svarbiausių Lietuvos teisės šaltinių – kaip keitėsi CK aiškinimas ir taikymas per dešimtmetį notarams tvirtinant šeimos turto perleidimo sandorius, hipotekos sandorius, preliminariąsias sutartis, tvarkant paveldėjimo bylas bei atliekant kitus notarinius veiksmus.
Hipotekos ir įkeitimo sandorių tvirtinimas
Nuo civilinio kodekso įsigaliojimo iki 2012 m. liepos 1 d. Galiojo Civilinio kodekso nuostatos, kad sutartinės hipotekos lakštą tvirtina notaras (CK 4.185 str. 1 d.). Hipoteka įsigaliodavo nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento (CK 4.187 str.). Ji būdavo registruojama Hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu (CK 4.185 str. 3 d.). Dėl įkeisto daikto pardavimo iš viešųjų varžytinių arba teisės suteikimo hipotekos kreditoriui administruoti įkeistą daiktą hipotekos kreditorius kreipdavosi į hipotekos teisėją (CK 192 str. 1 d.).
Lietuvos Respublikos Seimas priėmė šiuos Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir susijusių įstatymų pakeitimus (jie įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d.)(3):
Institucinė reforma. Iš hipotekos registravimo proceso pašalinamas teisėjas ir lieka tik notaras. Hipotekos registravimo procedūra tampa greitesnė, paprastesnė ir aiškesnė. Teisinį tyrimą atlieka tik notaras, o Hipotekos registro tvarkytojas tik įrašo duomenis.
Sutartinė hipoteka įsigalioja nuo sandorio sudarymo, o ne įregistravimo momento. Registravimui suteikiama tik išviešinimo funkcija, bet ne teisę sukuriančioji funkcija. Daugumos registruose registruojamų sandorių registravimui suteikiama tik išviešinimo funkcija, o teisės ir pareigos šalims atsiranda nuo sandorio sudarymo momento (ar kito šalių sutarto momento).
Sprendimą dėl išieškojimo iš įkeisto turto priima ne teisėjas, bet notaras, padarydamas vykdomąjį įrašą, kuris vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (t. y. antstolio). Išieškojimas ir toliau vyksta ne ginčo tvarka, tačiau keičiasi sprendimą priimanti institucija. Lietuvos notarų rūmų nuomone, išieškojimas pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą yra pigesnis, efektyvesnis, greitesnis ir labiau atitinka sąžiningų civilinių teisinių santykių dalyvių interesus.
Šeimos turtas ir bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė
Civilinio kodekso 3.84 str. 4 dalyje išaiškinta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šeimos turtu laikoma šeimos gyvenamoji patalpa, nors ji neįregistruota kaip šeimos turtas.
CK 3.86 str. 1 dalyje nurodyta, kad šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Tačiau šeimos turto teisinis režimas taikomas ir vienišiems asmenims su vaikais. Reikia pabrėžti, kad notaras negali pasitikėti Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o pats turi aiškintis, ar perleidžiamas (įkeičiamas ar pan.) daiktas yra šeimos turtas.
Notaras ne visada gali pasitikėti Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir nustatydamas, ar susituokusiam asmeniui priklausantis turtas yra bendroji jungtinė ar jo asmeninė nuosavybė. CK 3.88 str. 3 dalies nuostata labai aiški: kai turtas įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau praktikoje ši taisyklė ne visada taikoma.
Partnerystė – įstatyminė ar registruota
Civilinis kodeksas įtvirtino naują šeimos teisės institutą – bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos (partnerystę). Tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsniu, šios CK normos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Toks įstatymas vis dar nepriimtas.
Šiuo metu yra parengtas Civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo projektas(4). Siūloma keisti Civilinį kodeksą ir partnerystės nebepriskirti prie civilinės būklės aktų. Siūlomas įstatyminės partnerystės modelis, jos registravimui suteikiant tik išviešinimo funkciją.
Kaip vienas iš pagrindinių įstatyminės partnerystės pranašumų nurodoma tai, kad vienam iš sugyventinių vengiant partnerystės santykių išviešinimo, vyro ir moters bendras gyvenimas vis tiek būtų laikomas partneryste ir tokie santykiai reglamentuojami teisės aktų. Tačiau tokiu atveju, net ir esant siūlomam partnerystės modeliui, tokia partnerystė būtų neišviešinama registre. Ir nors partnerių santykiams būtų taikomos įstatymo nuostatos dėl bendrosios dalinės nuosavybės, tokio fakto nepaviešinus (partnerystės neįregistravus registre), vienas iš sugyventinių galėtų laisvai disponuoti visu turtu ir tik teismo keliu galėtų būti ginamos kito sugyventinio teisės. Silpnesnio partnerio apsauga praktiškai būtų neįgyvendinama, jeigu santykiai neišviešinami.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžia, kad, nors pagal preliminariąją sutartį siaurąja jos sampratos reikšme piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai neatliekami, tačiau atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, jie galimi, nes neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms.
Projekto rengėjai taip pat pripažįsta, kad partnerystės pagal įstatymą reguliavimas teisiškai veiksmingas tik tada, kai abu sugyventiniai yra sąžiningi ir neneigia partnerystės fakto.
Projekte nurodoma, kad tėvystės prezumpcija taikoma tik tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra užregistruotas asmeniškai pasirašytas ir notarine tvarka patvirtintas abiejų sugyventinių bendras partnerystės pareiškimas. Nurodoma, kad tai daroma siekiant teisinio apibrėžtumo. Kyla klausimas, kodėl teisinis apibrėžtumas nereikalingas reglamentuojant turtinius sugyventinių santykius?
Mokėjimai pagal preliminariąsias sutartis
Iki 2000 m. nekilnojamųjų daiktų perleidimo preliminariosios sutartys paprastai būdavo užtikrinamos rankpinigiais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2000 m. vasario 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000, nurodė, kad preliminariosios sutarties įvykdymas negali būti užtikrintas rankpinigiais, nes tokioje sutartyje jie negali atlikti mokamosios funkcijos. 2001 m. liepos 1 dieną įsigaliojusio Civilinio kodekso6.98 str. 2 dalyje nustatyta, kad rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kurios notarinė forma privaloma pagal įstatymus. Kadangi asmenys mokėdavo pinigus pagal preliminariąsias sutartis, jose (taip pat ir notariškai tvirtinamose) buvo nurodoma, kad pirkėjas moka avansą, kuris įskaitomas į kainą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) ne kartą pasisakė, kad avanso sumokėjimas reiškia, jog yra sudaryta pagrindinė, o ne preliminarioji sutartis (pavyzdžiui: 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-809; 2004 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-163). LAT 2005 m. sausio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-11, išaiškinta, kad „pagal CK 6.165 str. 1 dalį preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagrindinės, esminės sutarties sąlygos turi būti nurodytos preliminariojoje sutartyje, kad būtų aiškus šalių ketinimas, kokią sutartį jos įsipareigojo sudaryti ateityje. Įstatymas nenustato, kaip šalys privalo pavadinti preliminariąją sutartį. Tai gali būti ketinimų protokolas, protokolas, sutarties projektams ir pan., bet visais atvejais preliminarioji sutartis privalo būti sudaryta raštu. Tačiau viena esminių preliminariosios sutarties sąlygų yra ta, kad pagal preliminariąją sutartį nėra atliekami jokie piniginiai atsiskaitymai, mokėjimai. Tokia išvada darytina iš CK 6.165 straipsnio, kuriame nenurodyti jokie mokėjimai būsimosios – pagrindinės – sutarties sąskaita. Preliminarioji sutartis negali būti užtikrinta rankpinigiais (CK 6.98 str.), nes ši sutartis yra organizacinė (parengiamoji). Tai sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje, pagal kurią mokėjimo pareigos neatsiranda. Sutartis, šalių pavadinta preliminariąja, pagal kurią yra mokamas avansas ar kitokios įmokos, negali būti laikoma preliminariąja sutartimi. Tokia sutartis laikytina atitinkančia būtinąsias pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas (įsipareigojimas parduoti daiktą, kaip nurodyta CK 6.309 straipsnyje) ir pagrindine sutartimi (LAT 2005 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225). Vadovaudamasis tokiu aiškinimu ir CK 6.309 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pripažino teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti pagrindinės pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymą.
2006 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nukrypo nuo ankstesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir jau nurodė, kad galimi mokėjimai ir pagal preliminariąją sutartį. Nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-382, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė: „Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma.
Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo laikyti pagrindine sutartimi ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Kartu Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pabrėžia, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties laikymo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, ypač svarbuį vertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų – protingumo ir sąžiningumo (CK 6.193 str. 1 d.), taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, remiantis gana nedideliais preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais(5).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame nutarime pabrėžia, kad, nors pagal preliminariąją sutartį siaurąja jos sampratos reikšme piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai neatliekami, tačiau atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, jie galimi, nes neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. LAT nurodė, kad „analizuojant galimas teisines situacijas, galima daryti išvadą, jog pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti:
pirma, šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas baudos sumokėjimas, kai tokia bauda skirta už įsipareigojimo pagal preliminariąją sutartį neįvykdymą ir tokį įsipareigojimą pažeidžia pinigus perdavęs asmuo. Pavyzdžiui, sutartyje šalys nustato baudas už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį ir nurodo, kad tokiu atveju perduoti pinigai liks pardavėjui kaip bauda;
antra, atskaitos taškas nustatant baudos dydį, kai preliminariąją sutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys sutartyje nustato, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas atsisakys ar vengs sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės grąžinti gautą sumą ir sumokėti tokio paties dydžio netesybas (baudą);
trečia, šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) atlyginimas. Pavyzdžiui, šalys preliminariojoje sutartyje susitaria, kad pirkėjo perduodama suma, jam atsisakius ar vengiant sudaryti sutartį, liks pardavėjui kaip nuostolių kompensacija;
ketvirta, atskaitos taškas apskaičiuojant nurodytu šalių sutartus nuostolius, kai preliminariąją sutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys nustato, kad, pardavėjui atsisakius ar vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės sumokėti pirkėjui sumą, lygią dvigubai gautai sumai, ir ši suma šalių susitarimu laikoma pirkėjo nuostoliais.
Tuo atveju, jeigu preliminarioji sutartis įvykdoma, t. y. Sudaroma pagrindinė sutartis, perduoti pinigai įskaitomi į įmokas pagal pagrindinę sutartį. Minėta, kad toks susitarimas nėra draudžiamas, nepaisant preliminariosios sutarties sampratos siaurąja jos reikšme. Taigi tokiu atveju perduodamą sumą galima laikyti avansu. Tačiau bet kuriuo atveju nereikia sureikšminti vartojamos terminijos, nes avanso turinys teisės aktuose nėra įvardijamas, todėl beveik kiekvienoje konkrečioje situacijoje jis gali turėti tam tikrų ypatumų. Taigi „avanso“ sąvoka gali būti vartojama ir pagrindinėje pirkimo-pardavimo, ir preliminariojoje sutartyje.
Tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, kilus šalių ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, atsiranda problema, kokiu teisiniu pagrindu galima reikalauti juos grąžinti. Minėta, kad pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje(6).
Pinigų mokėjimo pagal preliminariąsias sutartis praktika parodė, kad asmenys pageidauja užtikrinti prievolių įvykdymą ir pagal preliminariąsias sutartis, todėl nepaisant įstatymų leidėjo draudimo užtikrinti jas rankpinigiais, sutarties šalys vis tiek ieško būdų, kokiu pagrindu mokėti pinigus sudarant preliminariąsias sutartis. Notarinėje praktikoje apie 90 procentų visų preliminariųjų sutarčių yra susiję su pinigų mokėjimu, kad ir kaip tie pinigai būtų vadinami – rankpinigiais, avansu ar kitaip.
1 Straipsnis parengtas pagal 2011 m. gruodžio 9 d. pranešimą mokslinėje praktinėje konferencijoje „Dešimt metų su Civiliniu kodeksu“ (2011 12 09), tačiau įsigaliojus hipotekos reformai, pakoreguotas skirsnis „Hipotekos ir įkeitimo sandorių tvirtinimas“.
2 Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas („Valstybės žinios“, 2000, Nr. 74-2262).
3 Minėti pakeitimai priimti 2011 m. gruodžio 22 d. ir paskelbti 2012 m. sausio 10 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 6.
4 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.140, 3.229, 3.230, 3.231, 3.232, 3.233, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 3.2291, 3.2341, 3.2342 straipsniais įstatymo projektas.
5 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006.
6 Ten pat.