Pranešimas perskaitytas Seime vykusioje konferencijoje „Dešimt metų su Civiliniu kodeksu“, skirtoje 10 metų sukakčiai nuo Civilinio kodekso įsigaliojimo paminėti.
Konferenciją organizavo Vilniaus universiteto Teisės fakultetas ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, bendradarbiaujant su Teisingumo ministerija, Lietuvos Aukščiausiuoju Teismu ir Lietuvos mokslų akademija.
Civilinio kodekso dešimties metų taikymo notarinėje praktikoje patirtis ir problemos.
Marius Stračkaitis, „Notariatas“ Nr. 13, 2001 m.
Liepos 1 dieną įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – Civilinis kodeksas, CK) pakeitė notarų darbą. Mūsų profesijos atstovams buvo suteikta naujų funkcijų, jiems teko priimti sprendimus, kaip taikyti ir aiškinti Civilinio kodekso nuostatas tvirtinant konkrečius sandorius. Žinoma, notarai tikisi, kad ir ateityje, atsižvelgiant į notaro profesijos esmę ir užsienio valstybių patirtį, jiems bus pavesta naujų funkcijų, susijusių su santuokos sudarymu ir nutraukimu, civilinės būklės aktų registravimu ir galbūt kitų. Šiame pranešime apžvelgiama notarų patirtis taikant vieną svarbiausių Lietuvos teisės šaltinių – kaip keitėsi CK aiškinimas ir taikymas per dešimtmetį notarams tvirtinant šeimos turto perleidimo sandorius, hipotekos sandorius, preliminariąsias sutartis, tvarkant paveldėjimo bylas bei atliekant kitus notarinius veiksmus. Hipotekos ir įkeitimo sandorių tvirtinimas. Nuo Civilinio kodekso įsigaliojimo iki dabar galioja Civilinio kodekso nuostatos, numatančios, kad sutartinės hipotekos lakštą tvirtina notaras (CK 4.185 str. 1 d.). Hipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo Hipotekos registre momento (CK 4.187 str.) ir ji registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu (CK 4.185 str. 3 d.). Dėl įkeisto daikto pardavimo iš viešųjų varžytynių arba suteikimo teisės hipotekos kreditoriui administruoti įkeistą daiktą hipotekos kreditorius kreipiasi į hipotekos teisėją (CK 192 str. 1 d.). Šiuo metu Lietuvos Respublikos Seime svarstomi šie Civilinio kodekso, Civilinio proceso kodekso ir susijusių įstatymų pakeitimai. Institucinė reforma. Iš hipotekos registravimo proceso pašalinamas teisėjas ir lieka tik notaras. Hipotekos registravimo procedūra tampa greitesnė, paprastesnė ir aiškesnė. Teisinį tyrimą atliks tik notaras, o Hipotekos registro tvarkytojas atliks techninį duomenų įrašymą. Siūloma, kad sutartinė hipoteka įsigaliotų nuo sandorio sudarymo, o ne įregistravimo momento. Registravimui suteikiama tik išviešinimo funkcija, bet ne teisę sukuriančioji funkcija. Daugumos registruose registruojamų sandorių registravimui suteikiama tik išviešinimo funkcija, o teisės ir pareigos šalims atsiranda nuo sandorio sudarymo momento (ar kito šalių sutarto momento). Sprendimą dėl išieškojimo iš įkeisto turto priimtų ne teisėjas, bet notaras, padarydamas vykdomąjį įrašą, kuris vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka (t. y. antstolio). Išieškojimas ir toliau vyks ne ginčo tvarka, tačiau keičiasi sprendimą priimanti institucija. Manome, kad išieškojimas pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą bus pigesnis, efektyvesnis, greitesnis ir labiau atitiks sąžiningų civilinių teisinių santykių dalyvių interesus. Šeimos turtas ir bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Civilinio kodekso 3.84 straipsnio 4 dalyje išaiškinta, kad šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas turtas įgyja šeimos turto teisinį statusą nuo santuokos įregistravimo dienos, tačiau sutuoktiniai gali panaudoti šį faktą prieš sąžiningus trečiuosius asmenis tik tada, jeigu nekilnojamasis daiktas yra įregistruotas viešajame registre kaip šeimos turtas. Tačiau Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje šeimos turtu laikoma šeimos gyvenamoji patalpa, nors ji neįregistruota kaip šeimos turtas. CK 3.86 str. 1 dalyje nurodyta, kad šeimos turto teisinis režimas pasibaigia nutraukus santuoką, ją pripažinus negaliojančia ar sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Tačiau šeimos turto teisinis režimas taikomas ir vienišiems asmenims su vaikais. Notaras negali pasitikėti Nekilnojamojo turto registro duomenimis, o pats turi aiškintis, ar perleidžiamas (įkeičiamas ar pan.) daiktas yra šeimos turtas. Nekilnojamojo turto registro duomenimis, notaras ne visada gali pasitikėti ir nustatydamas, ar susituokusiam asmeniui priklausantis turtas yra bendroji jungtinė ar jo asmeninė nuosavybė. CK 3.88 str. 3 dalies nuostata atrodo labai aiški – kai turtas įregistruotas viešajame registre tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Tačiau praktikoje ši taisyklė ne visada taikoma. Be to, koks šios nuostatos santykis su to paties straipsnio 2 dalimi, įtvirtinančia bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpciją. Partnerystė – įstatyminė ar registruota? Civilinis kodeksas įvedė naują šeimos teisės institutą – bendrą gyvenimą neįregistravus santuokos (partnerystę). Tačiau, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsniu, šios CK normos įsigalioja nuo įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. Toks įstatymas vis dar nepriimtas. Šiuo metu yra parengtas Civilinio kodekso pakeitimo ir papildymo projektas. Siūloma keisti Civilinį kodeksą ir partnerystės nebepriskirti prie civilinės būklės aktų. Siūlomas įstatyminės partnerystės modelis, jos registravimui suteikiant tik išviešinimo funkciją. Kaip vienas iš pagrindinių įstatyminės partnerystės privalumų nurodoma tai, kad vienam iš sugyventinių vengiant partnerystės santykių išviešinimo, vyro ir moters bendras gyvenimas vis tiek būtų laikomas partneryste ir tokie santykiai reglamentuojami teisės aktų. Tačiau tokiu atveju, net ir esant siūlomam partnerystės modeliui, tokia partnerystė būtų neišviešinama registre. Ir nors partnerių santykiams būtų taikomos įstatymo nuostatos dėl bendrosios dalinės nuosavybės, tokio fakto nepaviešinus (partnerystės neįregistravus registre), vienas iš sugyventinių galėtų laisvai disponuoti visu turtu ir tik teismo keliu galėtų būti ginamos kito sugyventinio teisės. Silpnesnio partnerio apsauga praktiškai būtų neįgyvendinama, jeigu santykiai neišviešinami. Projekto rengėjai taip pat pripažįsta, kad partnerystės pagal įstatymą reguliavimas teisiškai veiksmingas tik tada, kai abu sugyventiniai yra sąžiningi ir neneigia partnerystės fakto. Projekte nurodoma, kad tėvystės prezumpcija taikoma tik tais atvejais, kai Lietuvos Respublikos gyventojų registre yra užregistruotas abiejų sugyventinių asmeniškai pasirašytas ir notarine tvarka patvirtintas abiejų sugyventinių bendras partnerystės pareiškimas. Nurodoma, kad tai daroma siekiant teisinio pibrėžtumo. Kyla klausimas, kodėl teisinis apibrėžtumas nereikalingas reglamentuojant turtinius sugyventinių santykius? Mokėjimai pagal preliminariąsias sutartis. Iki 2000 m. nekilnojamųjų daiktų perleidimo preliminariosios sutartys paprastai būdavo užtikrinamos rankpinigiais. 2000 m. vasario 2 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-23/2000 nurodė, kad preliminariosios sutarties įvykdymas negali būti užtikrintas rankpinigiais, nes tokioje sutartyje jie negali atlikti mokamosios funkcijos. 2001 m. liepos 1 dieną įsigaliojusio Civilinio kodekso 6.98 str. 2 dalyje nustatyta, kad rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma. Kadangi asmenys mokėdavo pinigus pagal preliminariąsias sutartis, jose (taip pat ir notariškai tvirtinamose) buvo nurodoma, kad pirkėjas moka avansą, kuris įskaitomas į kainą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, LAT) ne kartą pasisakė, kad avanso sumokėjimas reiškia, jog yra sudaryta pagrindinė, o ne preliminarioji sutartis (pvz., 2003 m. rugsėjo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-809, 2004 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-163). 2005 m. sausio 5 d. LAT nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-11 išaiškinta, kad „pagal CK 6.165 str. 1 d. preliminariąja sutartimi laikomas šalių susitarimas, pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį. Pagrindinės, esminės sutarties sąlygos turi būti nurodytos preliminariojoje sutartyje, kad būtų aiškus šalių ketinimas, kokią sutartį jos įsipareigojo sudaryti ateityje. Įstatymas nenumato, kaip šalys privalo pavadinti preliminariąją sutartį. Tai gali būti ketinimų protokolas, protokolas, sutarties projektas ir pan., bet visais atvejais preliminarioji sutartis privalo būti sudaryta raštu. Tačiau viena iš esminių preliminariosios sutarties sąlygų yra ta, kad pagal preliminariąją sutartį nėra atliekami jokie piniginiai atsiskaitymai, mokėjimai. Tokia išvada darytina iš CK 6.165 str., kuriame nenumatyti jokie mokėjimai būsimosios – pagrindinės – sutarties sąskaita. Preliminarioji sutartis negali būti užtikrinta rankpinigiais (CK 6.98 str.), nes ši sutartis yra organizacinė (parengiamoji). Tai – sutartis dėl sutarties sudarymo ateityje, pagal kurią mokėjimo pareiga neatsiranda.“ Sutartis, šalių pavadinta preliminariąja, pagal kurią yra mokamas avansas ar kitokie mokėjimai, negali būti laikoma preliminariąja sutartimi. Sutartis kvalifikuotina kaip atitinkanti būtinąsias pirkimo ir pardavimo sutarties sąlygas (įsipareigojimas parduoti daiktą CK 6.309 str. prasme) ir laikytina pagrindine sutartimi (LAT 2005 m. balandžio 20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-225). Vadovaudamasis tokiu aiškinimu ir CK 6.309 straipsniu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pripažino teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti pagrindinės pirkimo ir pardavimo sutarties sudarymą. 2006 m. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nukrypo nuo ankstesnės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ir jau nurodė, kad galimi mokėjimai ir pagal preliminariąją sutartį. Nutarime civilinėje byloje Nr. 3K-P-382 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė: „Pagal CK 6.165 straipsnyje įtvirtintą preliminariosios sutarties sampratą galima išskirti tokius šios sutarties bruožus: pirma, aiškus šalių susitarimas ateityje sudaryti kitą – pagrindinę – sutartį; antra, šalių sutarimas dėl būsimos pagrindinės sutarties dalyko ir esminių pagrindinės sutarties sąlygų aptarimas; trečia, terminas, per kurį turi būti sudaryta pagrindinė sutartis; ketvirta, šio susitarimo įforminimas rašytine forma. Nustačius, kad šalys susitarimu siekė tik susitarti dėl tokios sutarties sudarymo ateityje, nėra pagrindo tokio susitarimo kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties ir reikalauti įvykdyti jį natūra, nes toks tvirtinimas prieštarautų šalių valiai ir pažeistų sutarties laisvės principą. Kartu Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija pabrėžia, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį sąžiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų – protingumo ir sąžiningumo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) – taikymas leidžia išvengti nesąžiningos šalies piktnaudžiavimo, pasinaudojant gana nedideliais preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais . Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiame nutarime pabrėžė, kad nors pagal preliminariąją sutartį siaurąja jos sampratos reikšme piniginiai mokėjimai ar atsiskaitymai neatliekami, tačiau atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, jie galimi, kadangi neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. LAT nurodė, kad „analizuojant galimas teisines situacijas, galima daryti išvadą, jog pagal preliminariąją sutartį perduodami pinigai gali būti: pirma, šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas baudos sumokėjimas, kai tokia bauda nustatyta už įsipareigojimo pagal preliminariąją sutartį neįvykdymą ir tokį įsipareigojimą pažeidžia pinigus perdavęs asmuo. Pavyzdžiui, sutartyje šalys nustato baudas už atsisakymą ar vengimą sudaryti pagrindinę sutartį ir nurodo, kad tokiu atveju perduoti pinigai liks pardavėjui kaip bauda; antra, atskaitos taškas nustatant baudos dydį, kai preliminariąją sutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys sutartyje nustato, kad tuo atveju, jeigu pardavėjas atsisakys ar vengs sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės grąžinti gautą sumą ir sumokėti tokio paties dydžio netesybas (baudą); trečia, šalių sutartas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas, kuriuo užtikrinamas iš anksto šalių aptartų nuostolių (angl. liquidated damages) atlyginimas. Pavyzdžiui, šalys preliminariojoje sutartyje susitaria, kad pirkėjo perduodama suma, jam atsisakius ar vengiant sudaryti sutartį, liks pardavėjui kaip nuostolių kompensacija; ketvirta, atskaitos taškas apskaičiuojant nurodytus šalių sutartus nuostolius, kai preliminariąją sutartį pažeidžia pinigus gavęs asmuo. Pavyzdžiui, šalys nustato, kad pardavėjui atsisakius ar vengiant sudaryti pagrindinę sutartį, jis privalės sumokėti pirkėjui sumą, lygią dvigubai gautai sumai, ir ši suma šalių susitarimu laikoma pirkėjo nuostoliais. Tuo atveju, jeigu preliminarioji sutartis įvykdoma, t. y. sudaroma pagrindinė sutartis, perduoti pinigai įskaitomi į mokėjimus pagal pagrindinę sutartį. Minėta, kad toks susitarimas nėra draudžiamas, nepaisant preliminariosios sutarties sampratos siaurąja jos reikšme. Taigi tokiu atveju perduodamą sumą galima laikyti avansu. Tačiau bet kuriuo atveju nereikia sureikšminti vartojamos terminijos, nes avanso turinys teisės aktuose nėra atskleidžiamas, todėl beveik kiekvienoje konkrečioje situacijoje jis gali turėti tam tikrų ypatumų. Taigi avanso sąvoka gali būti vartojama ir pagrindinėje pirkimo ir pardavimo, ir preliminariojoje sutartyse. Tuo atveju, kai preliminarioji sutartis neįgyvendinama ir pagrindinė sutartis nesudaroma, kilus šalių ginčui dėl pinigų, gautų pagal preliminariąją sutartį, grąžinimo, susiduriama su problema, kokiu teisiniu pagrindu galima reikalauti juos grąžinti. Minėta, kad pinigai pagal preliminariąją sutartį perduodami tam tikram tikslui. Jeigu šis tikslas nėra pasiekiamas, t. y. pagrindinė sutartis nesudaryta, laikytina, kad pinigai perduoti (gauti) be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo, taigi jų gali būti reikalaujama pagal CK 6.237 straipsnį. Tokios pozicijos laikomasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje.“ Pinigų mokėjimo pagal preliminariąsias sutartis praktika parodė, kad asmenys pageidauja užtikrinti prievolių įvykdymą ir pagal preliminariąsias sutartis, todėl nepaisant įstatymų leidėjo draudimo užtikrinti jas rankpinigiais, sutarties šalys vis tiek ieško būdų, kokiu pagrindu atlikti mokėjimus sudarant preliminariąsias sutartis. Notarinėje praktikoje apie 90 procentų visų preliminariųjų sutarčių yra su pinigų mokėjimu, kad ir kaip tie pinigai būtų vadinami, rankpinigiais, avansu ar kitaip. Paveldėjimas. Rengiant Civilinį kodeksą, buvo planuojama paveldėjimo bylų tvarkymą perduoti teismų kompetencijai. Tačiau paskutiniu momentu buvo apsigalvota ir palikta iki tol galiojusi tvarka, kai paveldėjimo bylas veda notarai. Notarų praktikoje iškyla nemažai klausimų dėl paveldėjimą reglamentuojančių teisės normų taikymo. Dėl palikimo priėmimo termino skaičiavimo. Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, notarų nuomonės dėl palikimo priėmimo termino skaičiavimo išsiskyrė: viena nuomonė – pirmos eilės įpėdiniai palikimą turi priimti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties dienos, o antros eilės įpėdiniams teisė priimti palikimą atsiranda tik po to, kai palikimo nepriėmė pirmos eilės įpėdiniai, t. y. praėjus trims mėnesiams po palikėjo mirties. Kiekviena vėlesnė įpėdinių eilė turi išlaukti tą laiką, kuris skirtas priimti palikimą ankstesnei eilei, ir tik tada per tris mėnesius priimti palikimą. Taigi visais atvejais ketvirtos eilės įpėdinis palikimą gali priimti ne anksčiau kaip praėjus devyniems mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, o liudijimą gali gauti praėjus 12 mėnesių nuo palikimo atsiradimo dienos; kita nuomonė – visi įpėdiniai, pretenduojantys į palikimą, nepriklausomai nuo paveldėjimo būdo (pagal įstatymą ar pagal testamentą), įpėdinių eilės ir kitų aplinkybių, pareiškimą apie palikimo priėmimą / sutikimą priimti palikimą palikimo atsiradimo vietos notarui turi pateikti per tris mėnesius nuo palikėjo mirties dienos, siekiant nepažeisti įpėdinių, paveldimo turto bendraturčių, kreditorių, valstybės bei kitų trečiųjų asmenų interesų. Tik įsigaliojus Civiliniam kodeksui, dauguma notarų laikėsi pirmosios nuomonės. Šiuo metu Notarų rūmų prezidiumas kreipia notarų praktiką ta linkme, kad terminas palikimui priimti yra trys mėnesiai ir visi įpėdiniai savo valią turi pareikšti per šį terminą. Šios taisyklės išimtis – CK 5.58 straipsnis, kuriame reglamentuojama paveldėjimo transmisija. Dėl notaro aktyvumo paveldėjimo procese (įpėdinių paieškos). Įpėdinis turi priimti palikimą aktyviais veiksmais. Jeigu per įstatymo nustatytą terminą įpėdinis valios neišreiškė, notaras turi išduoti paveldėjimo teisės liudijimą palikimą laiku priėmusiems įpėdiniams. Notaras neprivalo ieškoti įpėdinių. Tačiau jeigu notarui žinoma, kad įpėdinis yra neveiksnus ar nepilnametis, jis turi imtis priemonių tokio įpėdinio interesams apsaugoti. 2011 m. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apžvalgoje „Nepilnamečių turtinių teisių apsauga paveldėjimo teisiniuose santykiuose “ nurodė, kad nepilnamečio paveldėjimo atveju jo turtinių teisių apsauga yra ne tik privatus, bet ir viešasis interesas, todėl jo tinkama apsauga yra įpareigoti rūpintis ne tik nepilnamečio artimieji, bet ir valstybės institucijos bei pareigūnai (CK 3.163 straipsnio 4 dalis), kurie prireikus turi imtis būtinų veiksmų tam, kad būtų gautas teismo leidimas nepilnamečio vaiko vardu priimti palikimą arba jo atsisakyti. Nepilnamečio giminaičiai, kurie žino apie nepilnametį asmenį, tačiau priima paveldėjimą savo vardu nesant teismo leidimo atsisakyti priimti palikimą nepilnamečio vardu, elgiasi nesąžiningai, ir jų teisės negali būti ginamos remiantis civilinių santykių stabilumo principu, jei pilnametystės sulaukęs asmuo pareikš prašymą atnaujinti terminą palikimui priimti. Dėl disponavimo turtu, kuris paliktas bendruoju sutuoktinių testamentu. Įsigaliojus Civiliniam kodeksui, susiformavo dvi nuomonės dėl pergyvenusiojo sutuoktinio galimybės disponuoti paveldėtu turtu, jei yra sudarytas bendrasis sutuoktinių testamentas, numatantis įpėdinį po abiejų sutuoktinių mirties. Viena nuomonė, kad pergyvenęs sutuoktinis, paveldėjęs turtą, kuriam pagal bendrą sutuoktinių testamentą yra paskirtas įpėdinis, kuris paveldės turtą po pergyvenusio sutuoktinio mirties, negali juo disponuoti, nes tuo atveju būtų pažeisti Civilinio kodekso 5.49 straipsnio 1 dalies reikalavimai, t. y. būtų pakeistas testamento turinys. Kita nuomonė, kuriai pritarė ir Notarų rūmų prezidiumas, yra ta, jog mirus vienam sutuoktiniui, kitas sutuoktinis, priėmęs palikimą, tampa paveldėto turto savininku. Jis šiuo turtu disponuoja savo nuožiūra. Bendru sutuoktinių testamentu paskirtas įpėdinis jokių teisių į šį turtą neturi. Jo paveldėjimo teisė atsiranda tik mirus pergyvenusiam sutuoktiniui. Jis paveldi tik tą turtą, kuris lieka po pergyvenusio sutuoktinio mirties. Paskirto įpėdinio teisinė padėtis yra lygiai tokia pati kaip ir pagal vieno asmens sudarytą testamentą. Jam paveldėjimo teisės normos nesuteikia jokių ypatingų teisių ir pareigų. Jis turi tokias pačias teises ir pareigas kaip ir bet kuris kitas įpėdinis. Pergyvenęs sutuoktinis, disponuodamas paveldėtu turtu, nekeičia bendrojo sutuoktinių testamento turinio. Būdamas paveldėto turto savininku, jis tiesiog įgyvendina savo, kaip savininko, teises. Dėl palikimo priėmimo pagal apyrašą. 2011 m. lapkričio 1 d. įsigaliojo Civilinio kodekso pakeitimai, numatantys, kad įpėdinis, pageidaujantis priimti palikimą pagal turto apyrašą, turi kreiptis į notarą, o ne į teismą. Taigi šiuo metu asmenys visais atvejais dėl palikimo priėmimo kreipiasi į notarą, nebent priima palikimą pradėdami paveldimą turtą valdyti (CK 5.50 str. 2 d.). Įpėdiniui kreipiantis į notarą su pareiškimu dėl palikimo priėmimo pateikimo, notaras informuoja įpėdinį apie galimybę priimti palikimą pagal turto apyrašą arba nesudarant turto apyrašo. Notaras taip pat paaiškina apyrašo sudarymo pasekmes. Įpėdiniui pareiškime dėl palikimo priėmimo nurodžius, kad jis pageidauja priimti palikimą pagal apyrašą, notaras išduoda jam vykdomąjį pavedimą dėl paveldimo turto apyrašo sudarymo. Šį pavedimą (kaip anksčiau teismo) vykdo antstolis. Sandoriai su nepilnamečių vaikų turtu. Civilinio kodekso 3.188 str. 1 dalyje nurodyti sandoriai, susiję su nepilnamečio vaiko turtu, kurių tėvai negali sudaryti be išankstinio teismo leidimo. Tai – nepilnamečių vaikų turto perleidimas, jo įkeitimas, palikimo priėmimas ar atsisakymas nepilnamečių vaikų vardu ir kiti. Ilgai vyko diskusijos, ar tais atvejais, kai šiame CK straipsnyje numatyti sandoriai atliekami su nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų turtu, taip pat reikalingas teismo leidimas, nes vadovaujantis CK 2.8 str. 1 d. Tokie nepilnamečiai sandorius sudaro patys tik su tėvų ar rūpintojų sutikimu. 2011 metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apžvalgoje „Nepilnamečių turtinių teisių apsauga paveldėjimo teisiniuose santykiuose“ nurodė, kad CK 3.188 straipsnio 1 d. 2 p. įpareigoja nepilnamečio vaiko tėvus gauti teismo leidimą vaiko vardu priimti ar atsisakyti priimti palikimą. CK 3.188 straipsnio 1 d. 2 p. vertintinas kaip lex specialis CK 2.8 str. 1 d. atžvilgiu, todėl teismas CK 2.8 str. 1 d. ir CPK 137 str. 2 d. 1 p. pagrindu neturi teisės atsisakyti priimti prašymo dėl teismo leidimo išdavimo, paduoto vadovaujantis CK 3.188 str. 1 d. 2 p. Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registravimas. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusiame Civiliniame kodekse numatyta, kas laikoma įgaliojimu bei kuriais atvejais įgaliojimai turi būti patvirtinti notarine tvarka. Nors Civilinis kodeksas numatė daugelio naujų registrų sukūrimą (Vedybų sutarčių, Testamentų, Sutarčių), tačiau Įgaliojimų registras ir privaloma notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registracija nebuvo numatyta. Notarinė praktika parodė, kad notarams, bankams bei kitiems asmenims, kuriems pateikiami notariškai patvirtinti įgaliojimai, svarbi informacija, ar patvirtintas įgaliojimas nėra panaikintas. Todėl nuo 2005 m. liepos mėnesio Notarų rūmai pradėjo kaupti duomenis apie notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų panaikinimą. Ši informacija buvo teikiama notarams. Vėliau jau Teisingumo ministerija ėmėsi iniciatyvos steigti Notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registrą, kuriame būtų kaupiama informacija ne tik apie įgaliojimų panaikinimą, bet ir apie pačius įgaliojimus. Nors Notarų rūmai sutiko pertvarkyti turimą duomenų sąrašą pagal valstybės registrams keliamus reikalavimus, Teisingumo ministerija nesutiko Notarų rūmų paskirti šio registro tvarkytoju ir registrą pavedė tvarkyti Centrinei hipotekos įstaigai. Nuo 2011 m. sausio 1 d. galioja Civilinio kodekso 2.1381 straipsnis, kuriame reglamentuojamas privalomas notarine tvarka patvirtintų įgaliojimų registravimas registre bei šio registro tvarkymo įstaiga. Užsienio valstybių notarų rūmai dažnai patys tvarko registrus, kuriuose kaupiami duomenys apie notarų tvirtinamus sandorius. Latvijos notarų rūmai kaupia informaciją apie panaikintus įgaliojimus ir nuo kitų metų pradės tvarkyti Testamentų registrą. Testamentų registrus tvarko Austrijos, Olandijos, Prancūzijos, Belgijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Vengrijos, Rumunijos, Kroatijos, Bulgarijos notarų rūmai. Vokietijos notarų rūmai steigia Testamentų registrą. Notaro depozitinių sąskaitų naudojimas. Ne viename Civilinio kodekso straipsnyje numatyta, kad skolininkas, negalėdamas įvykdyti prievolės kreditoriui, gali įmokėti atitinkamą sumą į notaro, banko ar kitos kredito įstaigos depozitinę sąskaitą (pvz., CK 6.56 str. 1 d., CK 4.226 str., CK 6.51 str., CK 6.583 str. 7 d., CK 6.662 str. 6 d.). Civilinio kodekso 6.344 straipsnyje reglamentuojama pirkėjo pareiga sumokėti kainą ir kitas išlaidas. Civilinio kodekso rengėjai buvo numatę, kad tais atvejais, kai įstatymai nustato, kad pirkimo ir pardavimo sutartį būtina sudaryti notarinės formos ir po to įregistruoti viešame registre, tai pirkėjas kainą sutarties pasirašymo metu privalo sumokėti į notaro depozitinę sąskaitą, o pardavėjui pinigus notaras perduoda po sutarties įregistravimo viešajame registre. Tačiau notarai suabejojo, ar saugu, kai didelės pinigų sumos bus laikomos notaro depozitinėje sąskaitoje ir kas su šiais pinigais nutiktų kredito įstaigos, kurioje yra notaro depozitinė sąskaita, bankroto atveju, todėl šis CK straipsnis buvo papildytas, suteikiant teisę šalims savo susitarimu numatyti kitokią atsiskaitymo tvarką (t. y. nesinaudojant notaro depozitine sąskaita). Praktikoje atsiskaitymas pagal notariškai tvirtinamas pirkimo ir pardavimo sutartis paprastai vyksta nesinaudojant notaro depozitine sąskaita. Tačiau notarų baimė buvo be pagrindo, nes CK 6.56 str. 8 dalyje reglamentuota, kad bankroto atveju depozitinėje sąskaitoje esančios piniginės lėšos neįtraukiamos į bankrutuojančio banko ar kitos kredito įstaigos turtą, iš kurio tenkinami kreditorių reikalavimai. Šiuo metu vyksta diskusijos bei teikiami siūlymai teisės aktuose apriboti atsiskaitymus grynaisiais pinigais nekilnojamojo turto perleidimo sutartyse, įvesti privalomąją notarinę formą skolinimo sutartims, ir šiais atvejais siūloma reglamentuoti privalomą atsiskaitymą per notaro depozitinę sąskaitą. Toks reglamentavimas leistų padidinti nekilnojamojo turto ir piniginės rinkos skaidrumą, valstybė užsitikrintų papildomų pajamų surinkimą. Pažymėtina, kad tokios atsiskaitymo tik per notaro depozitinę sąskaitą tvarkos įvedimas būtų lengvai įgyvendinamas ir efektyvus. Juridiniai asmenys. 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujajam Civiliniam kodeksui, jo 2.64 str. 2 d. 4 p. buvo įtvirtintas bendras principas, kad notaras turi surašyti ar patvirtinti dokumentus, tvirtinančius juridinių asmenų registrui pateikiamų duomenų tikrumą ir ar steigimo dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, taip pat dokumentus, patvirtinančius, kad juridinį asmenį registruoti galima, nes įstatymuose ar steigimo sandoryje nustatytos prievolės yra įvykdytos ir atsirado įstatymuose ar steigimo dokumentuose numatytos aplinkybės, išskyrus juridinių asmenų registro nuostatų numatytais atvejais. Taigi, Civiliniame kodekse tiek jo įsigaliojimo metu, tiek ir dabar nustatytas bendras principas, kad notaras turi atlikti juridinių asmenų steigimo bei jų steigimo dokumentų keitimo teisinį tyrimą, išskyrus tuos išimtinius atvejus, kai pagal savo esmę bei pobūdį teisinis tyrimas negalėtų būti atliekamas ir šiuos išimtinius atvejus CK leidžia numatyti žemesnės teisinės galios teisės akte – Juridinių asmenų registro nuostatuose. Pradėjus veikti Juridinių asmenų registrui, jo nuostatuose buvo numatyti šie išimtiniai atvejai, kai juridinių asmenų steigimo ar steigimo dokumentų keitimo atvejais notarai neturėtų atlikti teisinio tyrimo: politinės partijos ir politinės organizacijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, profesinės sąjungos ir jų susivienijimai, biudžetinės įstaigos ir viešieji juridiniai asmenys, veikiantys pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalyje numatytą teisės aktą. Visais kitais juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo atvejais, pvz., individualių įmonių, akcinių bendrovių, uždarųjų akcinių bendrovių ir t. t., notaro teisinis tyrimas buvo būtinas. Pažymėtina, kad notaro atliekamas teisinis tyrimas juridinių asmenų steigimo bei jų steigimo dokumentų keitimo atvejais užtikrina valstybės bei kitų visuomenės bei verslo interesų apsaugą, kadangi atliekamas notarinis teisinis tyrimas užtikrina, kad steigimo bei steigimo dokumentų keitimo, pertvarkymo, reorganizavimo procedūros atitiktų įstatymų reikalavimus, visų juridinių asmenų dalyvių interesų apsaugą, Juridinių asmenų registro duomenų patikimumą. Tačiau pastaraisiais metais imta siaurinti notarų funkcijas juridinių asmenų steigimo srityje ir imta plėsti tų išimčių, kai neturi būti atliekamas notaro teisinis tyrimas dėl juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo, sąrašą, keičiant Juridinių asmenų registro nuostatus. Į Juridinių asmenų registro nuostatų išimčių sąrašą 2009 m. papildomai įtrauktas Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės, valstybės įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos ir komanditinės ūkinės bendrijos steigimas bei dokumentų keitimas. Taip pat nuo 2009 m. įtvirtinta galimybė individualią įmonę ar uždarąją akcinę bendrovę steigti neatliekant notaro teisinio tyrimo, jeigu dokumentai pateikiami elektroniniu būdu, steigimo dokumentai rengiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintais pavyzdiniais steigimo dokumentais, bei individualios įmonės ar uždarosios akcinės bendrovės pavadinime neketinama vartoti trumpojo valstybės pavadinimo „Lietuva“, o uždarosios akcinės bendrovės akcijos apmokamos piniginiu įnašu. Pažymėtina, kad nuo 2011 m. papildomai nustatyta galimybė ir keisti individualios įmonės ar uždarosios akcinės bendrovės steigimo dokumentus, neatliekant notaro teisinio tyrimo, kai dokumentai pateikiami elektroniniu būdu. Nuo 2011 m. Juridinių asmenų registro nuostatuose atsisakyta notaro atliekamo teisinio tyrimo ir steigiant asociaciją ar viešąją įstaigą, keičiant asociacijos ar viešosios įstaigos steigimo dokumentus, jeigu dokumentai pateikiami elektroniniu būdu tiesiogiai Registro tvarkytojui ir jeigu įstatymuose nurodyti steigimo dokumentai ir steigimo sandoris rengiami vadovaujantis pavyzdinėmis formomis bei asociacijos ar viešosios įstaigos pavadinime neketinama vartoti trumpojo valstybės pavadinimo „Lietuva“ ir asociacijos ar viešosios įstaigos veiklos tikslai ir veiklos sritys atitinka Asociacijų ir viešųjų įstaigų veiklos tikslų ir veiklos sričių klasifikatorių. Šiuo metu išimčių, kai neturi būti atliekamas notaro teisinis tyrimas dėl juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo, numatoma tiek, jog tai iš esmės tampa taisykle, o ne išimtimi, nors Civiliniame kodekse nustatytas bendras principas ir ta nuostata nėra pakeista, kad juridinių asmenų steigimo bei steigimo dokumentų keitimo atvejais notaras turi atlikti teisinį tyrimą. Taigi kyla klausimas, ar toks Juridinių asmenų registro nuostatų reglamentavimas neprieštarauja Civiliniam kodeksui. Per praėjusį dešimtmetį Civilinis kodeksas išliko nedaug pakitęs, ir, tikiuosi, kad išliks kaip stabilaus įstatymo pavyzdys dar ir kitą dešimtmetį. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas („Valstybės. žinios“, 2000 Nr.74- 2262). 2011 m. gruodžio 22 d. jie buvo priimti ir paskelbti 2012 m. sausio 10 d. „Valstybės žiniose“ Nr. 6. Šie įstatymų pakeitimai ir papildymai įsigalios 2012 m.liepos 1 d. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.18, 2.19, 3.140, 3.229, 3.230, 3.231, 3.232, 3.233, 3.234, 3.235 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 3.2291, 3.2341, 3.2342 straipsniais įstatymo projektas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-82/2006.CK 5.50 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tam, kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Tai jis gali padaryti paduodamas pareiškimą notarui arba faktiškai pradėdamas paveldimą turtą valdyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuolat pabrėžia, kad faktinis palikimo priėmimas galimas tik aktyviais įpėdinio veiksmais (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009). Lietuvos Aukščiausiasis Teismo apžvalga „Nepilnamečių turtinių teisių apsauga paveldėjimo teisiniuose santykiuose“ („Teismų praktika“, 2011 Nr. 35).