“Notariatas“ Nr. 9, balandis, 2010
Lietuvos notarų rūmų prezidentas, Klaipėdos m. 1-ojo notarų biuro notaras Marius Stračkaitis: “Gal vertėtų pažvelgti dar plačiau?”
Po ilgo, intensyvaus ir produktyvaus darbo hipotekos ir įkeitimo registravimo reformos projektas – jau Seime. Notarų rūmai, tardami tvirtą „taip“ minėtąjai reformai, vis dėlto atkreipia įstatymų leidėjų dėmesį į kelis siūlomos reformos aspektus, kuriuos vertėtų aptarti prieš priimant politinį sprendimą dėl Civilinio kodekso ir kitų susijusių teisės aktų pataisų.
Pagal galiojančius teisės aktus hipotekos ir įkeitimo procese notaras atlieka šios srities sandorių bei dokumentų teisinį tyrimą, išaiškina šalims sandorio esmę ir pasekmes, kiekvienos šalies teises ir pareigas, užtikrina asmenų ir valstybės interesus bei tvirtina hipotekos ir įkeitimo lakštus. Šiuo metu notaro kompetencijai nepriskirtas sandorio pateikimas registruoti, hipotekos ir įkeitimo įregistravimas, sprendimas išieškoti iš įkeisto turto.
Jei Seimas pritartų reformos siūlymams, notarams tektų sandorio tvirtinimo, patvirtinto sandorio registravimo, sandorio duomenų teikimo Hipotekos registrui ir vykdomojo įrašo atlikimo funkcijos. Pozityvių pasekmių įžvelgtume ne vieną. Pirmiausia, valstybės teisinėje sistemoje ir konkrečiai notariate paslaugos būtų teikiamos, laikantis „vieno langelio“ principo. Atsisakius dvigubo teisinio tyrimo, sutrumpėtų hipotekos sandorio registravimo laikas. Perkėlus hipotekos ir įkeitimo procesą į notarų biurus, sumažėtų teismų darbo krūvis, tikėtina, kad pavyktų sutaupyti dalį lėšų.
Notarų rūmai pritaria ir notaro vykdomųjų įrašų instituto išplėtimui, supaprastinant ir pagreitinant išieškojimo iš įkeisto turto procedūras. Nors ši neabejotinai didelė nauja notarų veiklos sritis, padidins notarų darbo krūvį ir darbo sąnaudas, tačiau ji padės generuoti ir papildomų pajamų. Manome, kad išieškojimas iš hipoteka įkeisto turto ne ginčo tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą bus pigesnis, efektyvesnis, greitesnis ir labiau atitiks sąžiningų civilinių teisinių santykių dalyvių interesus.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, jog reformuojant išieškojimo iš įkeisto turto procedūrą, būtina užtikrinti kreditoriaus ir skolininko interesų balansą. Tam, kad būtų galima neteismine tvarka pradėti išieškojimą iš skolininko turto, turi būti užtikrintas sutarties, kurios pagrindu pradedamas išieškojimas, teisėtumas. Mūsų nuomone, notaro vykdomasis įrašas gali būti išduodamas tik pagal notariškai patvirtintą sandorį.
Nagrinėdami reformos projektą, aptinkame ir esminių funkcijų, kurių ketinama nebepriskirti notaro kompetencijai. Siūloma atsisakyti įkeitimo sandorio notarinės formos, CK 4.209 str. įtvirtinant įkeitimo sutarties paprastą rašytinę formą. Mūsų nuomone, notarinės formos reikalavimas įkeitimo sandoriui yra pagrįstas ne tik dėl sandorio sudėtingumo, tačiau ir dėl teisių įgyvendinimo efektyvumo, greitumo, paprastumo (sandorį registruojant, vykdant išieškojimą). Dėl šių priežasčių priimant pataisas siūlome šį reikalavimą palikti. Taip pat norėtume atkreipti dėmesį į tai, kad atsisakius įkeitimo sandorio notarinės formos, ne tik nebus pasiekti Hipotekos reformos koncepcijos tikslai, bet ir nebus efektyviai taupomos valstybės lėšos, nes registruojant įkeitimo sandorį teisinis tyrimas turės būti atliekamas valstybės sąskaita. Jei bus nuspręsta, kad teisinis tyrimas nereikalingas, tai dar labiau apsunkins skolininko teises ir neužtikrins šalių lygiateisiškumo principo, sudarant kilnojamojo turto įkeitimo sutartis. Kita vertus, nuogąstaujame, kad nelikus sandorio notarinės formos, nebus užtikrinta ir tinkama kreditorių teisių apsauga, neveiks „vieno langelio“ paslauga, nepavyks perduoti duomenų Hipotekos registrui elektroniniu būdu. Įkeitimo sandoris bus sudėtingesnis, neliks galimybės atlikti notaro vykdomąjį įrašą.
Pagal projektą siūloma atsisakyti standartizuotos lakšto formos. Manome, jog šie siūlymai neužtikrintų paprastumo, aiškumo sudarant hipotekos sandorius, juos bus sunkiau registruoti elektroniniu būdu.
Priimant pataisas, siūlome palikti notarinės formos reikalavimą įkeitimo sandoriui, kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam asmeniui arba paliekamas valdyti įkaito davėjui. Manytume, kad šis reikalavimas ypač aktualus tais atvejais, kai įkeičiami registruotini kilnojamieji daiktai.
Išvada. Į hipotekos reformą iš notariato pozicijų žvelgiame teigiamai ir konstruktyviai. Tačiau tai neatima galimybės ir atsakomybės kelti kiek radikalesnius klausimus, pavyzdžiui, ar nėra ši reforma pernelyg „siaura“? O gal vertėtų į ją pažvelgti dar plačiau, aprėpiant ir bankroto teisės reformą, susiejant ir geriau reglamentuojant bet kuriomis ekonominėmis sąlygomis aktualų hipotekos ir bankroto ryšį?