Naujienos

2019

3'18

M. Stračkaitis: notarinių paslaugų liberalizavimo iniciatyvos prisidengia gražiais tikslais, tačiau be išimčių baigiasi liūdnai

Notarų rūmai Lietuvoje vykdo daugybę veiklų – užtikrina valstybės teisinių pagrindų apsaugą, padeda modertinzuoti notariatą postsovietinėse valstybėse, savo lėšomis kuria eNotaraselektroninę terpę. Tačiau susiduria ir su įvairiais iššūkiais. Vienas aktualiausių – beveik dvejus metus asociacija kovojo byloje dėl Konkurencijos tarybos nutarimo skirti baudas dėl neva kartelinio susitarimo. Nors Vilniaus apygardos administracinis teismas nusprendė panaikinti nutarimą, Konkurencijos taryba žada pastrąjį skųsti. Apie šią ir kitas problemas bei profesines notariato aktualijas portalui Teise.pro išsamiau pasakojo Lietuvos Notarų rūmų prezidentas, Klaipėdos notaras Marius Stračkaitis.

Pasitikėjimas notarais Lietuvoje yra aukščiausias tarp kitų tesinių profesijų. Kaip manote, kokios to priežastys ir ką tai reiškia?

Mums tai ne naujiena. Gyventojų pasitikėjimą mūsų ir kitomis teisinėmis profesijomis tikrinamės kasmet nuo 2005-ųjų. Ir visuomet pasitikėjimas notarais būdavo aukščiausias tarp kitų teisinių profesijų, tam tikrais metais priartėdavo net iki 80 procentų. Tai rodo, kad notarai gerai ir profesionaliai atlieka savo darbą, vykdo valstybės priskirtas pareigas ir funkcijas, atitinka aukštos kultūros, profesionalumo ir kvalifikacijos reikalavimus. Vadinasi, pagrindinė Notarų rūmų veiklos užduotis – kelti notarų kvalifikaciją, užtikrinti kokybiškų teisės paslaugų teikimą – atliekama gerai. Tik pastaraisiais metais pasitikėjimas policija šovė į viršų, mes manome, jog tai susiję su pozityviais pokyčiais mūsų šalies teisėsaugoje, taip pat – su politikų, kilusių iš policijos, populiarumu. 2018 metais, matydami, kaip policininkai kvėpuoja mums į nugaras, nusprendėme sociologines apklausas užsakyti kas mėnesį, ir įsitikinome, kad vieną mėnesį pirmavome mes, kitą – jie. Mes į tai žiūrime labai pozityviai. Tiek notariatas, tiek policija užtikrina mūsų valstybės teisinių pagrindų apsaugą. Notarai atlieka civilinės teisės prevencijos funkciją, policininkai saugo viešąją tvarką. Ko dar norėti teisinėje valstybėje, jei gyventojai vienodai pasitiki dviem svarbiomis teisinėmis institucijomis? Kita vertus, sociologiniai tyrimai verčia mus pasitempti. Juk tyrimo metu užduodame daug klausimų ir apie klientų pasitenkinimą notarų veiksmais – atsakymai diktuoja mums, ką reikia keisti, tobulinti. Tiesa, kartais sulaukiame kitų profesijų kolegų kritikos, kodėl juos įtraukiame į apklausas, kai jų veikla iš principo negali būti populiari. Turiu galvoje antstolius, kurie visuomet apklausose yra paskutinėse pasitikėjimo pozicijose. Tačiau, mano nuomone, kai atlieki valstybės priskirtas funkcijas, gali tai daryti patikimai ir kokybiškai, ir būti už tą darbą gerbiamas. Juk policijos darbas taip pat susijęs su griežtumu ir kartais net prievarta, o gėles pareigūnai vairuotojoms dalina tik kovo 8-ąją.

Kokius didžiausius iššūkius, šiandien kylančius notarų veiklai Lietuvoje, įvardintumėte? Kuo jie skiriasi nuo kitų ES valstybių?

Procesai ir iššūkiai mūsų šalyje visiškai atspindi tai, ką matome Europos Sąjungos mastu ir net visame pasaulyje. Augančios ekonomikos, milžinišku greičiu besiplėtojantis verslas nemėgsta didelių formalumų. Europoje į politinį lygmenį jau seniai persikėlė kontinentinės teisės ir anglosaksų teisės tradiciniai ideologiniai disputai. Europos Komisijoje buvo stiprios dereguliavimo iniciatyvos, be to, Europos Sąjungos šalis nuolat spaudžia Pasaulio banko lobizmas. Kasmetinės Pasaulio banko ataskaitos „Doing Business“ tiesiog spaudžia lėkti ir dusti – „greičiau, greičiau, greičiau“. Nemažai politikų, taip pat ir mūsų šalyje, neatsispiria pagundai mojuoti tomis ataskaitomis, reikalaudami dar labiau mažinti verslo reguliavimą. Mums Notarų rūmuose nuolat tenka susidurti su Pasaulio banko ataskaitų įkvėptu entuziazmu dereguliuoti įmonių steigimo ir supaprastinti nekilnojamojo turto perleidimo procesus. Notaro atliekamos prevencinės funkcijos steigiant įmones arba būtinoji notarinė forma perleidžiant nekilnojamąjį turtą, Pasaulio banko apologetų teigimu, yra kliūtys Lietuvai pagerinti savo konkurencingumą. Tačiau įsiskaitykime į ataskaitas, o mes tai darome labai įdėmiai. Kasmet jos rodo, kad įmonių steigimo procese ar nekilnojamojo turto perleidimo procese notaro procedūros užtrunka trumpiausiai, o, pvz., sąskaitos atidarymo, būtinų leidimų gavimo ir panašios bankų ar valstybinių institucijų procedūros užtrunka žymiai ilgiau, ir jų kažkodėl metai iš metų nepavyksta paspartinti. Ir visgi, šiose mano minėtose srityse Lietuva savo rodikliais „Doing Business“ reitinguose nesyk pasiekė aukščiausias trejeto pozicijas. Todėl gyniau, ginu ir ginsiu mūsų poziciją – ne notarinė priežiūra, o valstybės įstaigų ir net bankų lėtumas kartais stabdo verslą. Notarinė priežiūra užtrunka neilgai, ir verslui suteikia stiprią apsaugą nuo daugybės negerovių, kurių baisiausios ir dažniausios – pinigų plovimas, neaiškaus kapitalo pastangos legalizuotis, bandymai išplauti pinigus per nekilnojamąjį turtą.

Kitas iššūkis, kurį patiria Europos Sąjungos šalių notarai – liberalizavimo ir bandymo priversti juos konkuruoti ne paslaugų kokybe, o kainomis iniciatyvos. Tai tiesioginė kraštutinių liberalų veikimo daugelyje valstybių politikoje pasekmė.  Notarinių paslaugų liberalizavimo iniciatyvos visuomet prisidengia gražiais tikslais, pvz., paslaugų prieinamumo didinimo, atpiginimo, tačiau pasekmės visuomet – be išimčių – būna liūdnos. Nereguliuojant notarų skaičiaus ir jų sėslumo, panaikinus paslaugų kainų ribojimus, profesija silpnėja ir praranda savo esminę funkciją – saugoti nuo klastos.

Dar vienas esminis iššūkis, vienodai pažįstamas tiek Lietuvos, tiek ir užsienio notarams – pasaulio elektroninė pažanga. Lietuva šiuo požiūriu yra viena pirmaujančių valstybių. Labai išvystyta ir pažengusi registrų sistema, kurios kartais pavydi senos Europos žemyno valstybės. Notarai taip pat technologiškai pažengę ir raštingi. Įgyvendiname eNotaro projektą, apie kurį pakalbėsiu kiek vėliau. Nuolat stebime, kokios šiuo metu pasaulinės notariato elektroninių sistemų kryptys. O jos įvairios – nuo pagundų stačia galva nerti į „blockchain“ sistemas iki visiško konservatyvumo. Technologijų apologetai mano, kad elektroninių paslaugų plėtra padarys notarus nereikalingus. Mes su tuo nesutinkame. Notaro vaidmuo niekada nebus mažiau reikšmingas ir tikrai nestabdys pažangos, jei rasime tinkamus technologinius sprendimus. Mūsų konservatyvieji kolegos Vokietijoje nuogąstauja, kad pernelyg neatodairiškas žavėjimasis elektronikos pažanga gali sukelti grėsmę esminiam notariato principui – notaro dalyvavimui užtikrinant sandorio priežiūrą. Mes kiek mažiau konservatyvūs, ir esame įsitikinę, kad notaro dalyvavimą būtina ir galima išsaugoti elektroniniuose procesuose, ir negalime atsilikti nuo technologijų traukinio. Ką besakytume, technologijų plėtra ir notariato neatsilikimas nuo jos – tai vienas didžiausių šio meto iššūkių notarams.

O kalbant apie pastarąsias aktualijas – ar Notarų rūmai tikėjosi, kad bus panaikintas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl notarų atlyginimo dydžių? Ką šis pasiekimas reiškia notarų bendruomenei?

Man patiko jūsų portale publikuotas teiginys, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas atsisakė būti Konkurencijos tarybos įrankiu liberalizuojant notarinių paslaugų rinką. Nuo pat Konkurencijos tarybos tyrimo pradžios žinojome, kad visi įtarimai ir kaltinimai mūsų atžvilgiu yra nepagrįsti, nes Notarų rūmų prezidiumas, vienodindamas praktiką ir užpildydamas reglamentavimo spragas, vykdė įstatymu numatytą pareigą. Apie Notarų rūmų prezidiumo sprendimus žinojo ir jiems pritarė kontroliuojanti institucija – Teisingumo ministerija. Manome, kad Konkurencijos tarybos tyrimas buvo ne teisinis, o ideologinis, pagrįstas ne teisinėmis normomis, o tikėjimu tam tikromis tiesomis. Toks tikėjimas turi teisę būti išpažįstamas, tačiau jam ne vieta valstybės reguliuojamoje sferoje. Notariatas yra labai griežtai ir aiškiai valstybės reguliuojama sritis, ne konkurencijos reguliavimo objektas, tai daugybę metų pripažino ir pačios Konkurencijos tarybos atstovai. Konkurencijos taryba jau pranešė, kad skųs aukštesnės instancijos teismui šį teismo sprendimą, ir mes ruošiamės tolesniam teisminiam ginčui. Mūsų pusėje – įstatymai, milžiniška Lietuvos ir Europos Sąjungos akademinės bendruomenės ir teisės ekspertų parama. Mums apmaudu dėl beveik dvejus metus trukusio varginančio proceso, teisinei gynybai sugaišto laiko, išnaudotų milžiniškų žmogiškųjų ir materialinių resursų. Minėtus resursus būtume galėję panaudoti dar intensyvesniam notarų kvalifikacijos kėlimui, eNotaro projektui, visiems tiems dalykams, kuo privalo užsiimti Notarų rūmai visuomenės ir profesijos labui.

Kaip vertinate notarinių paslaugų efektyvumą, lyginant Lietuvą su kitomis ES valstybėmis?

Per 27-erius metus (būtent tiek praėjo po Notariato įstatymo, kuriuo įdiegta lotyniškojo notariato sistema, priėmimo ir įsigaliojimo) įrodėme, kad pasirinktas notariato modelis yra gerai sukonstruotas ir patikimai veikiantis. Nors būta pakilimų ir nuopuolių, notariatas Lietuvoje pelnydavo vis daugiau ir daugiau pasitikėjimo tiek iš vartotojų, tiek iš valstybės pusės. Tai liudija nuolat plečiamas notarinių funkcijų ratas, valstybės perduodami vis nauji notariniai veiksmai. Kaip ir tokiose fundamentalaus tradicinio notariato valstybėse, kaip Vokietija ir Austrija, Lietuvoje nuo pat pradžių buvo pakankamai daug sandorių rūšių, kurioms privaloma notarinė forma. Be to, valstybė ir toliau nuolat perduodavo notarams dalį savo funkcijų. Po hipotekos reformos notarai perėmė hipotekos teisėjo funkcijas, vėliau notarams buvo patikėta dar daugiau vaidmenų, ypač užtikrinant finansų skaidrumą ir nusikalstamo praturtėjimo prevenciją. Turiu galvoje visą pluoštą prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotų įstatymų pataisų, kurios įteisino privalomą notarų kontrolę perleidžiant akcijas, pasirašant vekselius, skolinant lėšas ir pan. Taip pat valstybė perduoda notarams kito pobūdžio veiklas, tokias, kaip dokumentų tvirtinimą pažyma apostilleir kt. Iki šiol stabiliai veikia notarų skaičiaus ir sėslumo reglamentavimo sistema, Teisingumo ministerijos notarų paslaugų kontrolė. Be to, valstybė visiškai pasitiki notarų savivalda ir jos gebėjimais kelti notarų kvalifikaciją, juos atestuoti, prižiūrėti Notaro etikos kodekso vykdymą. Visais šiais požiūriais Lietuvos notariatas atrodo stabiliai ir užtikrintai net daugelio „senųjų“ notariato valstybių kontekste. Juk tokios šalys, kaip Nyderlandai, Lenkija, Latvija pasidavė spaudimui dėl notarų paslaugų liberalizavimo. Ką matome? Nyderlanduose ir Latvijoje, kur buvo panaikintas sėslumo kriterijus, regionuose ir kaimo vietovėse neliko notarų, nes dauguma jų persikraustė į didmiesčius. Nepasiteisinus pokyčiams ir sumažėjus notarų pasiekiamumui, dabar Latvijoje skaičiaus reguliavimas vėl sugrąžintas. Dėl liberalizuotų įkainių notarai tose šalyse priversti konkuruoti tarpusavyje kainomis, o ne paslaugų kokybe, o tai ne tik pažeidžia esminį lotyniškojo notariato principą, bet ir sukelia pavojų notariato egzistavimui. Nyderlanduose notarų konkurencinė kova kainomis atvedė prie atvirkščio neigiamo efekto – kainos už socialiai orientuotus veiksmus pakilo. Notarai, siekdami padengti savo sąnaudas, pradėjo nepaisyti kryžminio subsidijavimo principo – kai socialiai orientuoti veiksmai pigesni kitų, brangesnių įkainių sąskaita. Daug liberalizavimo idėjų Europos Komisiją ateidavo iš Jungtinės Karalystės. Šiuo metu Europos notariatų kolegos diskutuoja, kelia retorinius klausimus: ar BREXIT procesas paveiks liberalizavimo iniciatyvas Europos Sąjungoje,  ar sumažės anglosaksų teisės įtaka su Didžiosios Britanijos pasitraukimu? Ar Europos notarai gali tikėtis kontinentinės civilinės teisės stiprėjimo?

Kaip glaudžiai Lietuva bendradarbiauja su Europos tarptautinėmis notarus vienijančiomis organizacijomis? Koks Lietuvos vaidmuo jose? 

Lietuvos notariatas yra abiejų svarbiausių pasaulyje notariato organizacijų narys. Nuo 1994-ųjų, jau 25-erius metus, esame Tarptautinės notariato sąjungos (UINL), vienijančios daugiau kaip aštuonias dešimtis pasaulio šalių, nariai. Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, prisijungėme ir prie Europos Sąjungos notariatų tarybos (CNUE). Abi šios narystės mums gyvybiškai reikšmingos, nes per jas gauname žinių ir kompetencijos ne tik apie lotyniškojo notariato principų tęstinumą, bet ir naujausias tendencijas. UINL ekspertai, ypač iš Šveicarijos ir Vokietijos (derėtų atskirai paminėti ir Lietuvos notarų rūmų dvišalį bendradarbiavimą su šiomis šalimis), padėjo parengti ir įgyvendinti 1992 metų notariato reformą Lietuvoje bei vėliau suteikė politinę bei metodinę paramą notariato stiprinimo bei profesinės kvalifikacijos kėlimo procesuose. Esu išrinktas UINL Notarų tarptautinio bendradarbiavimo komisijos nariu Europos kontinentui – Rytų kaimynystės valstybėms. Drauge su kolegomis iš UINL daug dirbame su buvusiomis sovietinėmis valstybėmis, padėdami reformuoti jų notariatus, teikdami metodinę paramą. Nuolat dalyvaujame ir Europos notariato darbe. Vilniuje nesyk vyko drauge su užsienio partneriais surengti tarptautiniai renginiai – konferencijos ir seminarai, kuriuose keitėmės patirtimi apie notaro profesijos vaidmenį ginant viešąjį interesą, užtikrinant valstybės finansų skaidrumą, asmens duomenų apsaugą.

Kiek Lietuvoje yra notarų? Kaip keičiasi šis skaičius? Ar jų, jūsų nuomone, notarų pasiūla atliepia paklausą?

Vasario pabaigoje, Lietuvoje buvo 252 notarai, kurie dirbo 218-oje biurų. Remiantis notariato veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, maksimalus leistinas notarų skaičius nustatytas ties 300 riba. Tačiau per visą istoriją, net ir prieškriziniu ekonomikos augimo ir nekilnojamojo turto „burbulo“ pūtimosi laikotarpiu, kai Teisingumo ministerija beveik kasmet skirdavo naujus notarus, Lietuvoje dirbančių notarų skaičius neviršijo 270-ies. Į Jūsų klausimą galėčiau atsakyti dviem aspektais. Pirmas – ar notarų skaičius atitinka valstybės ekonominę situaciją. Mėgstu sakyti, kad notaras yra šalies ekonominės padėties veidrodis. Žiūrint į notaro veiklą, galima gana patikimai spręsti apie nekilnojamojo turto sektoriaus padėtį, verslų atsiradimą ir plėtrą, žmonių finansinę padėtį – kiek jie perka turto ir įkeičia, kiek skolinasi pinigų. Atsižvelgdami į objektyvius rodiklius, tokius, kaip gyventojų skaičius savivaldybėse, notarų tvirtinamų sandorių skaičius, notarų pajamos, galime drąsiai teigti, kad ir 252-ųjų notarų Lietuvoje yra per daug. Ypač didelis notarų skaičius didmiesčiuose, pvz., Vilniuje. Tai susiję, kaip minėjau, su prieš daugiau kaip dešimtmetį tuometinės Teisingumo ministerijos įgyvendinta politika didinti notarų skaičių, nepaisant Notarų rūmų tuometinių įspėjimų, kad toks procesas yra pavojingas. Kaip parodė patirtis, prasidėjus ekonominei krizei, notarinių veiksmų skaičius ir pajamų dydis sumažėjo beveik dvigubai. Buvo notarų, kurie nutraukė savo veiklą, negalėdami išsilaikyti ir užtikrinti biuro ir darbuotojų išlaikymo, kaip numatyta notarų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Net ir dabar, praėjus jau beveik dešimtmečiui po ekonominės krizės pabaigos, notarinių veiksmų skaičius ir jų pajamos dar tik artėja prie 2005-2006 metų lygio. Vilniuje ir kituose didmiesčiuose notarų biuruose nuolat rasite klientų, tačiau tai nėra apgultis, kokią matėme prieš 12-13 metų. Rajonuose padėtis kitokia – kartais klientų notarams tenka palaukti. Ypač jaučiama, kad rajonuose sumažėjo verslo klientų. Tai susiję su tuo, kad dauguma bankų uždarė savo padalinius, retame rajono centre rasi dar veikiantį kurio nors banko poskyrį, kuris aptarnauja verslo klientus, skolina pinigus. Visas darbas su juridiniais asmenimis jau seniai išsikėlė į apskričių centrus ar net didmiesčius. Vadinasi, notarai rajonuose vis rečiau dalyvauja steigiant įmones ar didinant jų įstatinį kapitalą, forminant hipotekas, o notarų klientai ten dažniau privatūs asmenys su tradiciniais veiksmais – testamentais, paveldėjimo bylomis, nedidelės vertės nekilnojamojo turto sandoriais. Pakartosiu – notaras yra šalies ekonominės padėties veidrodis. Jei įsteigsi daugiau notarų biurų ir paskirsi daugiau notarų, nepadaugės nei notarinių veiksmų skaičius, nei notarų pajamos. Ekonomika ir notariatas – susisiekiantys indai.

Antras aspektas, kurį noriu paliesti, atsakydamas į Jūsų klausimą, yra notaro pasiekiamumas žmonėms. Iš Vokietijos ir kitų tradicinio lotyniškojo notariato šalių perimtas ir Lietuvoje įgyvendintas fundamentalus notarų sėslumo reguliavimas, kai notarai skiriami dirbti į konkrečias savivaldybes, yra visiškai pasiteisinęs ir būtinas, kai kalbame apie notaro pasiekiamumą. Notarų tinklas yra geografiškai proporcingas ir stabilus. Lietuvoje nėra vietos, kurioje artimiausio notaro nepasiektumėte per valandą kelio. Notarų tinklas net stabilesnis už daugelio kitų įstaigų, institucijų ar verslų, pvz., bankų, kurie uždaromi pagal paprastą verslo efektyvumo logiką. Šiuo metu tik Pagėgių ir Rietavo savivaldybėse nėra nuolat veikiančių notarų. Paprasčiausiai ten per mažai žmonių ir per menka ekonomika, kad notaras galėtų išsilaikyti. Šiek tiek seniau nei prieš dešimtmetį buvo bandyta ten skirti notarus, tačiau jie neišsilaikė. Todėl žmonių šiose savivaldybėse interesai užtikrinami, ten paskiriant dirbti notarus iš kitų gretimų savivaldybių. Jie atvyksta dieną ar dvi per savaitę, priėmimo laiką galima suderinti. O jei taip atsitiktų, kad notaro paslaugų reikia skubiai, nesudėtinga nuvykti į gretimus rajonus – vidutiniškai už 30 km, valandos kelio.

Kalbant apie notarų skaičių ir pasiekiamumą, egzistuoja dar viena tema. Su Teisingumo ministerija nuolat konstruktyviai diskutuojame apie poreikį rengti viešus konkursus naujoms ar atsilaisvinusioms notarų pareigoms užimti. Dėl notarų poreikio sprendžiama pagal specialią teisingumo ministro tvirtinamą metodiką, kurioje atsižvelgiama į gyventojų skaičių ir notarų pajamas. Tai objektyvūs rodikliai, kurie įtvirtinti ir Notariato įstatyme. Dėl naujų notarų skyrimo vyksta normali notariato savivaldos ir ją kuruojančios vykdomosios valdžios sąveika.

Teko skaityti, kad pastaruoju metu siekiama perkelti notarų bendradarbiavimą su klientais į elektroninę erdvę. Gal galite papasakoti, kaip tai sekasi įgyvendinti, kokių tikslų norima pasiekti? Ar eNotaro sistema jau pilnai funkcionuoja?

Mūsų pokalbis vyksta simboliniu metu – po dešimties metų nuo sumanymo pradžios pradedama sistemos eNotaras eksploatacija. Elektronikos srityje nesame naujokai – jau dešimtmetį notarai naudojasi elektroninėmis nekilnojamojo turto ir hipotekos bei kitomis sistemomis. Elektroniniu būdu tvirtinami nekilnojamojo turto, hipotekos ir įkeitimo sandoriai, išduodami nuosavybės teisės liudijimai. Tam naudojamasi valstybinės įmonės Registrų centro sukurtomis sistemomis. Notarų rūmai taip pat nesnaudžia – savo lėšomis, be cento mokesčių mokėtojų pinigų, ir pastangomis sukūrėme eNotaro sistemą, kuria naudosis ir didelis viešų vartotojų ratas.  Sistema eNotaras – tai milžiniška elektroninė terpė, kurioje dirba visi notarai ir jų biurai bei Notarų rūmai. Baigiama sukurti sąsajų su valstybiniais registrais ir jų duomenų bazėmis sistema. Pasiektas sistemos tikslas – palengvinti kasdienį notaro darbą, jo planavimą, siekiame pagerinti klientų aptarnavimą, suteikti klientui galimybę elektroniškai pasiruošti notarinio veiksmo atlikimui: komunikuoti su notaro biuru, apsikeisti reikalingais dokumentais, po susitikimo su notaru kontroliuoti sandorio eigą. Svarbi naujovė – sukurtas ir įteisintas notarinių veiksmų registras, pakeitęs notarinę knygą. Veiksmai šiame registre ne tik registruojami, bet ir automatiškai paskaičiuojamas notaro atlyginimas, o duomenys vėliau sisteminami ir pateikiami tiek privalomose ataskaitose Notarų rūmuose, Mokesčių inspekcijai, kitoms institucijoms. Mūsų tikslas – po kelerių metų įgyvendinti tolesnius projekto eNotaras etapus, kurie suteiktų galimybę saugiu abipusiu vaizdo ryšiu atlikti tam tikrus notarinius veiksmus nuotoliniu būdu. Svarbiausia – kad būtų išsaugotas notaro dalyvavimas, ir, atitinkamai, jo prevencinė civilinės teisės funkcija. Kurdami eNotaro projektą, stebime, ką daro mūsų kolegos Estijos notarai, kurie turi daug inovatyvių idėjų, bei kitos šalys, mokomės iš jų patirčių. Lankydamiesi Prancūzijoje, ir ypač dažnai – Ukrainoje, Gruzijoje, Kazachstane, Baltarusijoje, stebime didžiulę technologijų pažangą šių valstybių teisinėse sistemose, taip pat – ir notariatuose.

Papasakokite apie notarų patiriamus išbandymus Ukrainoje.  Kaip Lietuvos notarų rūmai padeda modernizuoti notariatą Ukrainoje ir kitose postsovietinėse valstybėse?

Ukraina – valstybė, kurioje, ko gero, lankomės dažniausiai, jei neskaičiuosime kas mėnesį įvykstančių darbinių kelionių į Briuselį. Esame Ukrainos notarų rūmų globėjai ir nuoširdūs draugai. Padėjome surengti ne vieną seminarą bei konferenciją, kurioje dalinomės reformų patirtimi ir aiškinome lotyniškojo notariato principus bei posovietinių reformų kelius ir klystkelius. Deja, politinė valia šioje šalyje permaininga, todėl įgyvendinti lotyniškojo notariato principus, kaip Ukraina įsipareigojo stodama į Tarptautinę notariato sąjungą, sekasi sunkiai. Pirmiausia, iki šiol nėra įgyvendintas notarų skaičių reglamentuojantis numerus claususprincipas bei nepaisoma sėslumo reikalavimų. Ukrainoje – maždaug 7,5 tūkstančio notarų, iš kurių maždaug tūkstantis susigrūdę į Kijevą. Tuo tarpu milžiniškose šalies teritorijose notarų kartais trūksta. Antra, Ukrainoje dalis notarų tebėra valstybiniai, t.y., gauna atlyginimą iš valstybės, nors atlieka dalį tų pačių funkcijų ir konkuruoja su privačiais notarais kainomis, bet ne kokybe. Trečia, neįteisinta Ukrainos notarų rūmų autonomija, ten rūmai tėra visuomeninė organizacija, neturinti tokių aiškių funkcijų ir įgaliojimų, kaip notarų rūmai tradicinio lotyniškojo notariato šalyse. Visuomeninė organizacija, nebūdama pagal įstatymą veikianti asociacija su privaloma notarų naryste, negali tinkamai užtikrinti notarų veiklos organizavimo ir jų kvalifikacijos kėlimo, atstovavimo profesijos interesams. Ketvirta, Ukrainoje labai aktyvios įvairios interesų grupės, dažnai stumiančios neskaidrias įstatymų normas. Vienas tokių pavyzdžių vyksta dabar. Po ilgo laikotarpio panaikintas žemės ūkio paskirties žemės privatizavimo draudimas, žemės rinka – milijardų grivinų vertės. Iškart atsirado ir šalies Aukščiausiąją Radą pasiekė įstatymo projektas, kuriuo buvo siūloma leisti privatizavimo sandorius tvirtinti valstybės skiriamiems pareigūnams – be išsilavinimo kriterijų, neišlaikiusiems notarų egzaminų, neturintiems notarų licencijų ir privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Ukrainos notarai įžvelgia milžinišką neskaidrumo ir korupcijos pavojų ir vasario 25 dieną net surengė visuotinį notarų streiką. Dar viena pastarųjų dienų nerimą kelianti aktualija – poįstatyminio akto projektas, numatantis galimybę be aiškių principų sustabdyti notaro prieigą prie valstybinių duomenų registrų, kitais žodžiais, atimti iš notaro darbo įrankį, kuriuo jį naudotis įpareigoja įstatymas. Pagal projektą, teisė dirbti su registrais būtų grąžinama tik po papildomo profesinio tinkamumo vertinimo. Dalyvaudami konferencijose ir seminaruose Ukrainoje, veždami ten savo ekspertus, kviesdami Ukrainos atstovus į Lietuvą, dalinamės patirtimi, tačiau šis darbas dar ilgai nematys pabaigos.

Man, kaip Tarptautinės notariato sąjungos Notarų tarptautinės bendradarbiavimo komisijos atstovui, tenka nemažai keliauti po posovietines valstybes, skaityti pranešimus, rašyti situacijos vertinimus. Po Sovietų Sąjungos žlugimo nepriklausomos valstybės pasuko skirtingais notariato vystymosi keliais. Baltarusijoje buvo įgyvendinta lotyniškojo notariato reforma, tačiau į valdžią atėjus Aleksandrui Lukašenkai, notarai vėl buvo suvalstybinti, iš jų buvo pareikalauti į valstybės biudžetą grąžinti visus per kelerius metus uždirbtus pinigus. Kas to nepadarė, atsidūrė kalėjime. Praėjus daugiau kaip dvidešimčiai A. Lukašenkos valdymo metų, Baltarusijoje įsitikinta valstybinio notariato neefektyvumu bei našta biudžetui, ir notariatas vėl reformuotas, Baltarusijos notarai daro sparčią pažangą ir siekia narystės lotyniškojo notariato sąjungoje. Beje, kaip minėjau, įspūdį palieka elektroninio notariato kūrimo Baltarusijoje projektas. Vidurio Azijos valstybėse notariatas pajudėjo nedaug. Uzbekistane, Tadžikistane veikia valstybiniai notarai, ir kol kas tik planuojama notariato reforma. Drauge su kolega iš Vokietijos ten lankėmės ir dalijomės pertvarkų patirtimi. Kirgizijoje veikia mišri privačių ir valstybinių notarų sistema, tačiau nėra reguliuojamas nei skaičius, nei sėslumas, visiškai silpna notarų savivalda. Minėtose valstybėse notariato ateitis labai smarkiai priklauso nuo politinės valdžios valios, o ji nestabili ir permaininga.

Gal galite papasakoti, kokie yra notarų santykiai su kitais teisinių profesijų atstovais (antstoliais, advokatais)? 

Kartu antstoliais ir advokatais esame laisvosios teisinės profesijos, teisinės autonomijos, turinčios savo savivaldas ir interesus. Esame vienos didelės valstybinės teisinės sistemos dalis, ir šalies teisinė sistema veiks kokybiškai ir suderintai tik tuo atveju, kai gerai funkcionuos įstatymų leidėjai, vykdomoji valdžia ir teisinės profesijos. Esame susiję kasdieniame darbe, nerasime dienos be bendros notaro-advokato-antstolio sąveikos. Profesinių autonomijų lygmenyje taip pat turime bendrų interesų. Kita vertus, kiekviena mūsų autonomijų skirtingai organizuota ir turi besiskiriančius tikslus. Notarų rūmai, atstovaudami notarams, pirmenybę teikia notarų interesams.

Kaip vertinate Lietuvos Respublikos teisinę bazę, reglamentuojančią notarų veiklą, kokių spragų joje įžvelgiate? Ar, jūsų nuomone, reikalinga, kad notarų įtaka dar labiau išaugtų ir jų funkcijos būtų išplėstos? 

Civilinio kodekso ir Notariato įstatymo tėvai padarė labai kokybišką darbą. Esminis notarų darbui valstybės kodeksas ir reglamentuojantis įstatymas yra gerai išmąstyti ir pagrįsti, juose atsispindi geriausia europinė patirtis ir vakarietiška teisės kultūra. Dėl poįstatyminių aktų ir notariato veiką reguliuojančių tvarkų intensyviai bendradarbiaujame su vykdomąja valdžia, pirmiausia – Teisingumo ministerija, kuriai esame atskaitingi.

Jau minėjau, kad valstybė, pasitikėdama notarais, perdavė nemažai funkcijų, susijusių su finansų skaidrumo saugojimu ir neteisėto praturtėjimo prevencija. Daug metų diskutuojama apie galimybę perduoti notarams ir kai kurias teismų ir civilinės metrikacijos funkcijas. Pavyzdžiui, notarai, kurie jau įrodė savo efektyvumą perėmę hipotekos teisėjų funkcijas, galėtų forminti ir skyrybas, tais atvejais, kai nėra ginčo ir nepilnamečių vaikų. Šimtų tūkstančių Lietuvos gyventojų interesus atspindėtų partnerystės įteisinimas. Jau greitai 20 metų galioja Civilinis kodeksas, tačiau partnerystė įstatymu nereglamentuota. Jei būtų įteisinta partnerystė, ir jos registravimas galėtų būti patikėtas notarams. Beje, mūsų užsakomų sociologinių apklausų rezultatai jau kelerius metus rodo, jog dauguma gyventojų pritartų, jei notaras formintų skyrybas ir registruotų partnerystes. Beje, Baltijos šalių kolegos gali pasigirti ir santuokos registravimo funkcija. Mūsų šalyje dėl jos labai išryškėjusi vykdomosios valdžios ir Bažnyčios takoskyra.

Archyvo simbolis Archyvas

  • 2019 m. balandžio mėn.
  • 2019 m. kovo mėn.
  • 2019 m. vasario mėn.
  • 2019 m. sausio mėn.
  • 2018 m. gruodžio mėn.
  • 2018 m. lapkričio mėn.
  • 2018 m. spalio mėn.
  • 2018 m. rugsėjo mėn.
  • 2018 m. liepos mėn.
  • 2018 m. birželio mėn.
  • 2018 m. gegužės mėn.
  • 2018 m. balandžio mėn.
  • 2018 m. kovo mėn.
  • 2018 m. vasario mėn.
  • 2018 m. sausio mėn.
  • 2017 m. gruodžio mėn.
  • 2017 m. lapkričio mėn.
  • 2017 m. spalio mėn.
  • 2017 m. rugsėjo mėn.
  • 2017 m. rugpjūčio mėn.
  • 2017 m. birželio mėn.
  • 2017 m. gegužės mėn.
  • 2017 m. balandžio mėn.
  • 2017 m. kovo mėn.
  • 2017 m. vasario mėn.
  • 2017 m. sausio mėn.
  • 2016 m. gruodžio mėn.
  • 2016 m. lapkričio mėn.
  • 2016 m. spalio mėn.
  • 2016 m. rugsėjo mėn.
  • 2016 m. birželio mėn.
  • 2016 m. gegužės mėn.
  • 2016 m. balandžio mėn.
  • 2016 m. kovo mėn.
  • 2016 m. sausio mėn.
  • 2015 m. gruodžio mėn.
  • 2015 m. lapkričio mėn.
  • 2015 m. spalio mėn.
  • 2015 m. rugsėjo mėn.
  • 2015 m. rugpjūčio mėn.
  • 2015 m. birželio mėn.
  • 2015 m. gegužės mėn.
  • 2015 m. balandžio mėn.
  • 2015 m. vasario mėn.
  • 2015 m. sausio mėn.
  • 2014 m. gruodžio mėn.
  • 2014 m. lapkričio mėn.
  • 2014 m. spalio mėn.
  • 2014 m. rugsėjo mėn.
  • 2014 m. liepos mėn.
  • 2014 m. birželio mėn.
  • 2014 m. gegužės mėn.
  • 2014 m. balandžio mėn.
  • 2014 m. kovo mėn.
  • 2013 m. gruodžio mėn.
  • 2013 m. lapkričio mėn.
  • 2013 m. spalio mėn.
  • 2013 m. rugsėjo mėn.
  • 2013 m. liepos mėn.
  • 2013 m. birželio mėn.
  • 2013 m. gegužės mėn.
  • 2013 m. balandžio mėn.
  • 2013 m. kovo mėn.
  • 2013 m. sausio mėn.
  • 2012 m. lapkričio mėn.
  • 2012 m. spalio mėn.
  • 2012 m. birželio mėn.
  • 2012 m. gegužės mėn.
  • 2012 m. kovo mėn.
  • 2011 m. gruodžio mėn.
  • 2011 m. lapkričio mėn.
  • 2011 m. spalio mėn.
  • 2011 m. birželio mėn.
  • 2011 m. gegužės mėn.
  • 2011 m. balandžio mėn.
  • 2011 m. kovo mėn.
  • 2011 m. vasario mėn.
  • 2010 m. lapkričio mėn.
  • 2010 m. spalio mėn.
  • 2010 m. rugsėjo mėn.
  • 2010 m. gegužės mėn.
  • 2010 m. balandžio mėn.
  • 2010 m. kovo mėn.
  • 2009 m. gruodžio mėn.
  • 2009 m. lapkričio mėn.
  • 2009 m. liepos mėn.
  • 2009 m. birželio mėn.
  • 2009 m. balandžio mėn.
  • 2009 m. kovo mėn.
  • 2009 m. vasario mėn.
  • 2009 m. sausio mėn.
  • 2008 m. gruodžio mėn.
  • 2008 m. lapkričio mėn.
  • 2008 m. spalio mėn.
  • 2008 m. rugsėjo mėn.
  • 2008 m. birželio mėn.
  • 2008 m. gegužės mėn.
  • 2008 m. balandžio mėn.
  • 2008 m. kovo mėn.
  • 2007 m. gruodžio mėn.
  • 2007 m. lapkričio mėn.
  • 2007 m. spalio mėn.
  • 2007 m. rugsėjo mėn.
  • 2007 m. rugpjūčio mėn.
  • 2007 m. liepos mėn.
  • 2007 m. birželio mėn.
  • 2007 m. gegužės mėn.
  • 2007 m. balandžio mėn.
  • 2007 m. kovo mėn.
  • 2007 m. vasario mėn.
  • 2007 m. sausio mėn.
  • 2006 m. gruodžio mėn.
  • 2006 m. lapkričio mėn.
  • 2006 m. spalio mėn.
  • 2006 m. rugsėjo mėn.
  • 2006 m. rugpjūčio mėn.
  • 2006 m. birželio mėn.
  • 2006 m. gegužės mėn.
  • 2006 m. balandžio mėn.
  • 2006 m. kovo mėn.
  • 2006 m. vasario mėn.
  • 2005 m. gruodžio mėn.
  • 2005 m. lapkričio mėn.
  • 2005 m. spalio mėn.
  • 2005 m. rugpjūčio mėn.
  • 2005 m. liepos mėn.
  • 2005 m. birželio mėn.
  • 2005 m. gegužės mėn.
  • 2005 m. balandžio mėn.
  • 2005 m. kovo mėn.