Ne tiktai senatvės našta sunki
Ne tiktai senatvės našta sunki
Laikraštyje „Klaipėda“ viena po kitos pasirodė publikacijos, ginančios Anos Smirnovos interesus („Sunki senatvės našta“ – 1994 m. gruodžio 15 d. ir 1995 m. sausio 4 d. „Klaipėda“).
Nors ginčą nagrinėja Klaipėdos miesto apylinkės teismas ir nekyla abejonių, kad jis priims sprendimą, remdamasis galiojančiais įstatymais, straipsnių autorius Aldas Vabuolas stengiasi suformuoti visuomenės nuomonę, palankią Anai Smirnovai. Žinoma, senatvės sulaukusi moteris verta užuojautos, net ir užtarimo, tačiau tai nereiškia, jog visos bėdos nuo sergančios galvos turi būti perkeltos ant sveikos.
Straipsniuose pareikšti įvairūs priekaištai 1-ojo notarų biuro notarei Aldonai Kundrotienei neturi jokio teisinio pagrindo. Notarei priekaištaujama, kad ji patvirtino pirkimo-pardavimo sutartį, o ne dovanojimo arba turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos sutartį. Deja, sutarties turinį nustato ne notaras, o sandorį sudarančios šalys.
Pirkimo-pardavimo sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėtį už jį nustatytą pinigų sumą.
Šalių susitarimu šios rūšies sutartyse gali būti nurodytos kai kurios sąlygos (priimtinos abiems šalims ir neprieštaraujančios įstatymui).
Viena iš jų – pardavėjas – pasilieka teisę gyventi bute (arba konkrečiai nurodytame kambaryje) iki gyvam esant.
Šiuo atveju savininku tapęs pirkėjas prisiima visas įstatyme numatytas pareigas, kaip antai mokėti visus mokesčius, remontuoti butą ir t.t.
Dovanojimo sutartimi dovanotojas neatlygintinai perduoda apdovnotojam turtą nuosavybėn, o sutartimi dėl turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos perleidėjas perduoda įgijėjui nuosavybėn nekilnojamąjį turtą (arba jo dalį), o įgijėjas įsipreigoja teikti perleidėjui iki jo gyvos galvos materialinį aprūpinimą natūra gyvenamosios patalpos, maisto, priežiūros, kitos reikiamos pagalbos pavidalu.
Taigi, skirtingai nuo pirkimo-pardavimo sutarties, tiek dovanojimo, tiek turto perleidimo su sąlyga išlaikyti iki gyvos galvos atveju, turto savininkas perduoda savo turtą kitam asmeniui neatlygintinai.
Daugelis ne tiktai nusenusių, bet ir jaunesnių žmonių linkę vadovautis principu :“Geriau žvirblis saujoje, negu briedis girioje“, todėl neglima kaltinti notarės, kad įformino pirkimo-pardavimo sutartį, jeigu tokia Anos Smirnovos valia. O kad senutė norėjo būtent pirkimo-pardavimo sutarties, patvirtina jos pateiktas notarei Klaipėdos valstybinio teritorinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro 1994 05 25 pažymėjimas, kuriame nurodyta, kad šis pažymėjimas išduotas pirkimo-pardavimo sutarčiai įforminti. Kad Ana Smirnova norėjo parduoti butą, o ne perduoti jį neatlygintinai, patvirtina ne tiktai biuro pažymėjimas, bet ir tas faktas, kad sutarties sudarymo momentu ji jau buvo gavusi iš pirkėjos 5000 litų. Pinigai buvo sumokėti iš anksto, prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, todėl notarei nekėlė jokių abejonių A.Smirnovos valia parduoti savo butą.
Straipsnių atorius priekaištauja notarei, kad ji įformino pirkimo-pardavimo sutartį, kurios kaina yra neteisinga, nes dviejų kambarių butai kainuoja apie trisdešimt tūkstančių litų. Tačiau notarė, įformindama sutartį, rėmėsi šalių susitrimu, ineventorizacijos biuro pažymą, pagal kurią buto vertė – 4294 litai, taip pat sutartimi, pagal kurią A.Smirnova nusipirko šitą butą iš miesto Valdybos už 256 litus 52 centus. Kitų duomenų apie buto kainą notarė neturėjo. Kadangi buto pirkėja sutiko, kad senutė šiame bute gyvens iki savo mirties, notarei atrodė savaime suprantama žemesnė už rinkos buto kaina. Jeigu straipsnių autorius stebisi, kad butas nupirktas už 5000 litų ir prašo nurodyti, kur galima už tokią kainą nusipirkti butą, savo ruožtu norėtųsi jį paklausti: „Ar jis sutiktų pirkti butą, kurio pardavėja pasiliktų gyventi jame iki mirties?“ Nors A.Smirnova yra garbingo amžiaus moteris, tačiau ar straipsnių autorius galėtų patikslinti, kad ji nešgyvens dar 10-15 metų? O jeigu jau kalbama apie rinkos kainą, tai dviejų kambarių buto nuoma kiekvieną mėnesį sudaro 300-400 litų. Taigi vieneri metai gyvenimo tokiame bute kainuoja 3-4 tūkstančiai litų.
Ta proga norėčiau priminti, kiad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 114 straipsnis draudžia kištis į teisėjo ar teismo veiklą, o Lietuvos Respublikos teismų įstatymo XI skirsnis yra skirtas teisėjų ir teismų nepriklausomumui įtvirtinti. Jame, tarp kitko, pasakyta, kad mitingai, piketai bei kitokie grupės ar pavienių asmenų veiksmai arčiau negu 75 metrai iki teismo pastato ir teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją arba teismą, yra kišimasis į teisėjo arba teismo veiklą. Laikraštis „Klaipėda“ ne už 75 metrų nuo teismo pastato, o ant bylą nagrinėjančio teisėjo stalo. Tai gerai žino straipsnių „Sunki senatvės našta“ autorius ir, ko gero, tikisi, kad su jo pagalba teisėjas priims Anai Smirnovai palankų sprendimą.
Taigi ar ne labiau žurnalisto etiketą atitiktų šitos gyvenimiškos istorijos papasakojimas skaitytojams su visomis pamokomomis išvadomis po to, kai įsiteisės civilinėje byloje priimtas sprendimas. Ar straipsnio autorius bijo, jog po to nebegalės apipilti pirkimo-pardavimo sutartį patvirtinusią notarę nepagrįstais priekaištais ir pažeminti jos profesinį orumą. Juk sunki ne tiktai senatvės, bet ir tokių užsipuldinėjimų spaudoje našta.
Vaiva Stračkaitienė
Lietuvos Respublikos notarų
rūmų prezidiumo narė